A.Trinchieri iš Belgrado: „30 minučių žaidėme puikų krepšinį“ 0

Jonas Miklovas, BasketNews iš Belgrado (Serbija)

Andrea Trinchieri po Kauno „Žalgirio“ pralaimėjimo Belgrade prieš vietos „Partizan“ (72:81) džiaugėsi auklėtinių žaidimu pirmus tris kėlinius, tačiau liko nepatenkintas agresyvumo stoka.

„Kovėmės prieš labai gerą komandą, kuri pirmą kartą turėjo visą sudėtį. Turėjome 30 minučių nuostabaus krepšinio. Žaidėme su identitetu, kaip treneris, galiu tik džiaugtis, – po pralaimėjimo kalbėjo italas. – Manau, kad tam, jog turėtume geresnius šansus laimėti, puolime turi padėti kažkas kitas.

Vienintelis liūdinantis dalykas yra tas, jog atrodo, kad kartais aš savo žaidėjais ir jų individualiu talentu tikiu labiau, nei jie patys tiki savimi. Su tuo turiu kažką daryti, nes galimybė laimėti yra čia, bet mums reikia, kad kažkas dėtų žingsnelį į priekį. Nereikia būti kažkokiu herojumi, kai esi laisvas – meti. Jei pramesi, niekas nieko nesakys. Kartais tiesiog nemetėme. Tai yra krepšinis, ne rankinis.“

Prieš rungtynes italas „Štark“ arenoje buvo šiltai sutiktas vietinių sirgalių. Strategui žengus ant parketo iki mačo pradžios likus 18 min., arenoje pasigirdo gausūs aplodismentai ir skanduotė: „Trinchieri, Trinchieri“.

Belgrado klube specialistas dirbo 2018–2020 m.

„Protingesnis žmogus už mane yra pasakęs, jog trofėjai renka dulkes, o prisiminimai išlieka amžinai, – sakė strategas. – Toks sutikimas vertas visos karjeros. Visus dalykus, kuriuos kaip treneris paaukoji, tokios akimirkos atperka.“

– Paminėjote, jog reikia daugiau pagalbos puolime. Matėme, kaip viskas pradėjo slysti iš rankų, kai ant suolo sėdo Keenanas Evansas. Ar šiandien trūko antro įžaidėjo (Luko Lekavičiaus) indėlio? 
– Iš manęs niekada neišgirsite kaltės suvertimo ant vieno žaidėjo. Tikiu, kad moderniame krepšinyje žaisdamas turi visuomet būtų pasiruošęs pelnyti taškus. Jei norite suversti papildomą atsakomybę Lukui, aš tam nepritariu. Nes tuomet pradėčiau šnekėti apie Arną (Butkevičių), Edgarą (Ulanovą), Tomą (Dimšą), šnekėčiau apie visus.

Komandos prašau tik vieno dalyko, žaisti pasitikint savimi. Atvykti čia ir būti drąsiems. Nebūti išsigandusiems. Toks yra krepšinis. Galime kalbėti apie klaidas, apie taktinius sprendimus, bet galiausiai viską lemia individualios akistatos. Jei jas laimi, turi šansų laimėti rungtynes.

– Viena iš tų akistatų buvo Dovydas Giedraitis prieš Keviną Punterį. Dovis pradėjo mačą starto penkete, perėmė 2 kamuolius. Kaip įvertintumėte jo pasirodymą? 
– Jis buvo puikus, bet puolime… Kalbu su Doviu kiekvieną dieną, tikiu, kad jis yra mūsų geriausiai individualiai besiginantis žaidėjas. Bet jo darbas nėra tik vienoje aikštės pusėje. Varžovai dvigubino Keenaną, Dovis turi parodyti asmenybę. Aiškiai prisimenu vaizdą, kaip greitoje atakoje dviese prieš vieną jis sustabdė ir laukė kitų žaidėjų, kad galėtų nusimesti kamuolį. Tai nėra krepšinis. Jei turi kamuolį, privalai būti agresyvus. Tai tik pavyzdys. Gynyboje Dovis buvo labai produktyvus.

– Puikias rungtynes sužaidė P.J. Dozieris, Zachas LeDay. Ar sutiktumėte, jog gynyboje trūko fiziškumo? 
– Sakykime, kad atsakomybę dėl Dozierio žaidimo prisiimu aš, neišaiškinau, kaip reikia jį ginti. Kai pakeitėme gynybą, jis jau buvo karštas ir pataikė sudėtingus metimus. Maniau, kad metimas po driblingo per iškeltas rankas nėra efektyvus, klydau. Vėliau jis pradėjo daryti ir kitus dalykus. Dėl LeDay – taip, jis yra fiziškas, turėjome aiškias taisykles, bet nepadarėme gero darbo.

– Žaidėjams, kurie tokioje arenoje nėra žaidę, gali atmosfera pasirodyti bauginanti?
– Baugu yra, kai negali išmaitinti savo šeimos. Mes esame palaiminti turėdami galimybę žaisti tokioje arenoje. Jei tau yra baugu, eik užsiimti kitu sportu.

– Ką galima pasiimti iš šio pralaimėjimo? 
– Tiesiog noriu, kad mano žaidėjai suprastų, kad jie gali padaryti darbą, o ne žiūrėti į kairę ir dešinę, kas padarytų tai už juos. Aš tikiu jais, duodu jiems visus įrankius. Kai kurie tai suprato, o kai kurie buvo per kuklūs.

Žaisti „Žalgiryje“ yra nuostabu, nes neturime ilgo suolo, laiko gauna visi. Neturime trijų žaidėjų, kurie sėdi ant suolo, kaip „Partizan“ – Danilo Andjušičių, Tristaną Vukčevičių, Jaleeną Smithą. Bet tuo pačiu turi jausti atsakomybę daryti viską, net kai turi blogą dieną.

Esame daugiausiai vietinius žaidėjus naudojanti komanda. Tai yra laimė, tai yra nuostabu. Bet turėdamas šį šansą turi ir atsakomybę. Tiesiog noriu, kad jie tai suprastų.

– Patirtas pralaimėjimas, bet kaip atrodo Trinchieri naktis grįžus į Belgradą? 
– Nesu vakarėlių vyrukas. Noriu greičiau grįžti į viešbutį, kažkas ateis pasisveikinti. Būsiu kaip šuo – laižysiu savo žaizdas, nes šiąnakt turiu žaizdų.