K.Petkevičius: „Maloniausios pergalės – su „Žalgiriu“ 0

Iš visų Lietuvos krepšinio lygų (LKL, LKAL, LKBL) trenerių vyriausias yra Kazys Petkevičius. Nuo 1999 metų jis treniruoja šlovingiausios šalies komandos – Kauno „Žalgirio“ – dublerius. Sausio 1 dieną jaunųjų žalgiriečių vyriausiojo trenerio asistentui sukaks 78-eri. Tačiau jis ne pagal metus žvalus ir energingas.
K.Petkevičius savo turtingą patirtį perteikia beveik 60 metų jaunesniems vaikinams. Net sunku išvardyti visus praeityje garsaus krepšininko laimėjimus. Paminėsime svarbiausius: 1947 ir 1953 metų Europos čempionas, Helsinkio ir Melburno olimpinių žaidynių vicečempionas, pasaulio studentų žaidynių Budapešte ir Prahoje aukso medalių laimėtojas, 1947 ir 1951 metų SSRS čempionas.
„Visą laiką sportavau, laikiausi režimo“, – žvalumo paslaptį mūsų tinklalapiui atskleidė buvęs ilgametis „Žalgirio“ ir SSRS rinktinės žaidėjas.

Su kolega aštrių ginčų nekyla

– Dabar krepšinio treneriais Lietuvoje dirba gana jauni specialistai. Vyriausiam LKL treneriui – Klaipėdos „Neptūno“ strategui Grigorijui Pancerovui tik 51 metai. Jauni žmonės imlesni naujovėms. Kaip jūs priimate krepšinio naujoves?
– Naujovių aklai neseku, bet tai, kas man atrodo pažangu, priimu. Gaila, kad mano patyrimą ne visi nori priimti. Beje, G.Pancerovas yra vienas iš mano auklėtinių.

– „Žalgirio-A.Sabonio krepšinio mokyklos“ komandos vyriausiajam treneriui Rimantui Grigui – 41 metai. Kaip jaučiatės dirbdamas beveik dukart jaunesnio žmogaus asistentu?
– Normaliai. Aš niekada nesiveržiau į pirmas eiles. Mes abu pasitariame, analizuojame, ką geriau parinkti vienu ar kitu atveju. Kadangi R.Grigas yra vyriausiasis treneris, jam tenka didesnė atsakomybė. Rimantas parenka taktiką.

– Ar niekada neišsiskiria jūsų ir R.Grigo nuomonės? Gal kartais dėl ko nors tenka padiskutuoti?
– Aštrių ginčų nėra buvę. Nuomonės kartais gal ir išsiskiria. Aš išdėstau savo poziciją, o R.Grigas sprendžia – priimti tai ar galvoti kitą variantą. Kiekvienas treneris turi savo idėjų ir stengiasi jas įgyvendinti.

– Kuriuo Lietuvos krepšinio treneriu žavėjotės anksčiau, kuriuo – dabar?
– Man patinka žmonės, neprimetantys savo nuomonės. Kai kurie Lietuvos treneriai pripažįsta tik savo nuomonę ir visiškai neatsižvelgia į kitų. Vladas Garastas viską sugebėjo daryti diplomatiškai. Dabar geriausiais treneriais laikau Antaną Sireiką ir Joną Kazlauską. Jie ir dirba su geriausiomis šalies komandomis. Aš vertinu ir tuos specialistus, kurie pasiekia gerų rezultatų ekipose neturėdami žvaigždžių. Nekelia pagarbos treneriai, per auklėtinių pratybas skaitantys laikraščius. O tokių yra.

Buvo populiarūs net tarp maskviečių

– Kaip susidomėjote krepšiniu?
– Krepšiniu susidomėti paskatino 1937 ir 1939 metų Europos krepšinio pirmenybės. Vaikystę aš praleidau Telšiuose, ten ir susidomėjau sportu. Mokydamasis Telšių gimnazijoje žaidžiau ne tik krepšinį. Mėgau ir kitas sporto šakas. Baigęs mokslus Telšiuose, atvykau į Kauną ir 1945 metais įstojau į tuometinį Kūno kultūros institutą (KKI).

– Netrukus tapote žalgiriečiu. Ar labai apsidžiaugėte, pirmą kartą užsivilkęs „Žalgirio“ marškinėlius?
– Tuo metu „Žalgiris“ dar tik kūrėsi, neturėjo garsaus vardo, kokį turi dabar. Tačiau aš buvau labai laimingas, nes mačiau, kad kuriamas rimtas klubas. Ir neapsirikau. „Žalgiris“ tapo šlovinga komanda, pelniusi pripažinimą visoje Europoje.

– Ką jums reiškė būti legendinės komandos nariu?
– Didelį malonumą. Visada lydėjo gera nuotaika, nes turėjome puikius trenerius ir vadovus. Žalgiriečiai jautė didžiulį žmonių dėmesį ir pagarbą. Mes buvome populiarūs ne tik Lietuvoje. „Žalgirio“ krepšininkus puikiai žinojo ir garbino estai, latviai, gruzinai. Buvome populiarūs net tarp maskviečių. „Žalgirį“ žinojo visi. Atsimenu, Kryme žygiuodavome po pratybų ir dainuodavome, o žmonės mus palydėdavo plojimais. Tuo metu SSRS čempionate dėl aukso medalių kovodavome su VVS komanda, kuriai vadovavo Josifo Stalino sūnus.

– 1947 metais KKI, o 1951 metais „Žalgiris“ pelnė SSRS čempionato aukso medalius. Ar prisimenate tas džiugias akimirkas?
– 1947 metais čempionais tapome Tbilisyje. Vietos gyventojai mus nešė ant rankų, nes Lietuvos krepšininkai Gruzijoje buvo labai populiarūs. Kai iš Tbilisio traukiniu atvykome į Kauno geležinkelio stotį, komandą pasitiko didžiulė minia žmonių. Pergalė SSRS čempionate mums reiškė daugiau nei sportinį laimėjimą. Tai buvo užslėptas pasipriešinimas sistemai, lietuvybės saugojimas.
Lietuvoje mus sveikino vyriausybė, miesto ir sportinių organizacijų vadovai. Ministrų taryba padovanojo po vardinį laikrodį „Saliut“. Jis ir dabar dar puikiausiai eina. Retkarčiais laikrodį parodau jaunimui.

– Kas jums įstrigo iš tų laikų, kai atstovavote „Žalgiriui“?
– Ne tik pelnyti medaliai. 1951 metais aš pradėjau studijuoti tuometinio Leningrado KKI aspirantūroje, tačiau dar porą metų sugebėjau atstovauti „Žalgiriui“, nors manęs ir klausinėjo, kodėl taip elgiuosi. Kai atsisveikinau su komanda, labai trūko žalgirietiškos dvasios. Dažnai prisimindavau, kaip mes vakarais susėsdavome, padainuodavome. Tai mus vienijo.

– Ar žaisdamas „Žalgiryje“ buvote prietaringas?
– Ne, aš neturėjau jokių prietarų.

Krepšininkai dažnai dainuodavo

– Žaidėte vienoje komandoje su S.Butautu, J.Lagunavičiumi, Z.Sabuliu, V.Sercevičiumi. Kuris iš jų paliko didžiausią įspūdį kaip asmenybė?
– Į Kauną atvykau iš provincijos. Visi man atrodė dėmesingi. Vyrai buvo nepaprastai draugiški, maloniai priėmė. Visą gyvenimą su jais palaikėm artimus santykius.

– 1947 metais Prahoje, o 1953-iaisiais Maskvoje su SSRS rinktine tapote Europos čempionu. Kuris medalis brangesnis?
– Maloniausia buvo, kai su Kauno komanda tapau SSRS čempionu. Atsirado nacionalinis pasididžiavimas. Negaliu pasakyti, kuris Europos čempionato aukso medalis brangesnis. Maskvoje buvo daug visokių priėmimų, o mums, lietuviams, norėjosi kuo greičiau grįžti namo.

– Tai gal labiau pradžiugino olimpinis sidabro medalis, 1952 metais iškovotas Helsinkyje?
– Žinote, aš buvau santūrus. Dabar žaidėjai kur kas labiau emocijas lieja. Tada nebuvo mados voliotis po aikštę. Mes gerbdavome ir varžovus. Jei bekovodamas kažkam netyčia užduodi, tuoj pat atsiprašai.

– Kiek metų atstovavote SSRS rinktinei, kokia joje vyravo atmosfera?
– Apie dešimt metų. Tarp žaidėjų buvo geri santykiai. Visi draugiškai padainuodavome įvairiom kalbom. Ir lietuviškai, ir latviškai, ir estiškai. S.Butautas beveik mokėjo kalbėti latviškai.
Atsimenu Naujųjų metų sutikimą Kinijoje. Mus į šią šalį pakvietė kaip SSRS delegaciją. Įvairių tautybių krepšininkai Kinijoje dainavo čekiškai, suomiškai, kiniškai, prancūziškai, latviškai, estiškai, lietuviškai…

Treniravo garsius žaidėjus

– Ką veikėte baigęs sportuoti?
– Pradėjau dėstyti LKKI. Dėstytoju dirbau 17 metų. Vėliau treniravau daugelį komandų.

– Kurie jūsų auklėtiniai tapo garsiais žalgiriečiais?
– Tarp mano auklėtinių buvo M.Paulauskas, R.Venzbergas, A.Šidlauskas, V.Sarpalius, Z.Sabulis, J.Radykas, A.Žukauskas, A.Linkevičius.

– Kada krepšininkai buvo intelektualesni – pokario laikais ar dabar?
– Intelektualesni buvo mano laikų krepšininkai. Kad ir kur nuvyktume, stengdavomės aplankyti teatrą, operą, apeidavome muziejus. Maskvoje bent kelis kartus lankėmės Didžiajame teatre. Buvome kur kas žingeidesni už dabartinius žaidėjus. Į kelionę visada įsidėdavome knygų. Dabar yra kitaip.

– Kuo skyrėsi jūsų laikų „Žalgiris“ nuo dabartinio?
– Dėmesys legendinei komandai buvo visada. Mano laikais „Žalgiriui“ atstovavo tik savi žaidėjai, lietuviai. Didžiausias skirtumas tas, kad dabartiniai žalgiriečiai uždirba žymiai daugiau už tuos, kurie žaidė kartu su manimi.

Žavi A.Sabonio kovingumas

– Šį sezoną „Žalgiris“ LKL pirmenybėse nepralaimėjo nė karto, sėkmingai rungtyniauja Eurolygos turnyre. Kokį įspūdį palieka klubas, krepšininkai?
– Klube dirba labai draugiški, malonūs žmonės. Tą patį galiu pasakyti ir apie krepšininkus. Jie gerai pasirengę fiziškai. Jaunimui kovingumo pavyzdį rodo veteranas Arvydas Sabonis, kuriam šį mėnesį sukaks 39-eri, o jis kaunasi kaip jaunuolis, netausoja jėgų. Tai, ką „Žalgiriui“ duoda A.Sabonis, už pinigus nenupirksi.
Per rungtynes su Tel Avivo „Maccabi“ pastebėjau, kad kai kuriems žalgiriečiams trūksta kamuolio perdavimo technikos.

– Ar LKL čempionai gali patekti į Eurolygos finalinį ketvertą?
– Žinoma. Komanda gera, labai nedaug trūko, kad būtų įveiktas ir „Maccabi“.

– Kaip „Žalgiriui“ pavyksta daugiau nei pusę amžiaus išlikti Lietuvos krepšinio lyderiu?
– Todėl, kad sukurta gera sistema. „Žalgirio“ klubas tęsia gerus darbus. Yra A.Sabonio krepšinio mokykla, dublerių komanda. „Žalgiris“ turi gerą vardą ir žaidėjai veržiasi į legendinę komandą. Kiti Lietuvos klubai stengiasi iš kauniečių imti pavyzdį.

– Sausio 1 dieną jums sukaks 78 metai. Tačiau atrodote kur kas jauniau. Kur slypi paslaptis?
– Visada laikiausi režimo. Atsisveikinęs su aktyviuoju sportu, nuolat mankštinausi, žaidžiau badmintoną. Nepamiršau sporto. Todėl ir „nesugriuvau“.

– Gimėte pirmąją Naujųjų metų dieną. Ką labiau švenčiate – Naujuosius metus ar gimtadienį?
– Didesnį dėmesį skiriu Naujiesiems metams. Gimtadienis po jų kažkaip nublanksta. Tiesa, iš auklėtinių kuris nors dar pasveikina.