Įžaidėjo svajonėse – Lietuvos rinktinė, „Lietuvos žinios“ 0

Aurimas Kuckailis

Per LKL rungtynes Kauno "Žalgirio" įžaidėjas Lepinaitis neužsibūna aikštėje. Lietuvos čempionų komandos sirgaliai kartą matė jį kelias minutes žaidžiant per Eurolygos mačą. LKL debiutantui šį sezoną dažniau tenka trinti atsarginių žaidėjų suolą. Nepaisydamas to, Edo Cota ir Giedriaus Gusto šešėlyje esantis 23 metų įžaidėjas turi kuo pasigirti.
Vos 184 centimetrų ūgio sportininkui pernai pavyko patekti į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kandidatų penkioliktuką, prasimušti į pagrindinę "Žalgirio" komandą ir tapti vienu iš nedaugelio, galinčių treniruotis ir žaisti su Lietuvos krepšinio žvaigžde Arvydu Saboniu.

Istorinis šansas

– Krepšinio karjerą pradėjai Kaune, vėliau išvykai ir porą metų žaidei užsienyje. Norėjai save išmėginti svetur?
– Porą metų žaidžiau "Žalgirio" dubleriu, paskui supratau, kad man LKAL darosi ankšta. Norėjau patekti į aukštesnę lygą. Ilgai laukti neteko – paskambino iš Lenkijos. Tarnovo "Azoty Unia" komandai reikėjo įžaidėjo, ir gavęs "Žalgirio" klubo palaiminimą sutikau jai atstovauti. Po to sezono panašiai atsidūriau Vokietijos antrosios lygos Bremerhaveno BSG ekipoje, kurią treniruoja Šarūnas Sakalauskas.

– Kokie įspūdžiai?
– Lenkijoje patiko. Ten žaidžiamas aukšto lygio krepšinis, geras organizavimas. Sąlygomis taip pat buvau patenkintas. Daug rungtyniavome, teko daug važinėti. Tiesa, truputį alino ilgos kelionės autobusais, juk šalis nemaža.
Vokietijoje lygis kiek žemesnis, tačiau net antrosios lygos komandos turi po juodaodį ir buvusios Jugoslavijos krepšinio mokyklos atstovą. Nepasakyčiau, jog konkurencija ten mažesnė.
Tarnovo komandoje buvau antrasis įžaidėjas, o Bremerhaveno ekipoje – vienintelis, todėl Vokietijoje gaudavau žaisti gana daug. Dėl to labai džiaugiausi.
Užsienyje susipažinau su daugybe trenerių ir žaidėjų, pamačiau krepšinio užkulisius, patyriau visokiausių žaidimo niuansų. Patirties pasisėmiau pakankamai. Viskuo buvau patenkintas, išskyrus Lenkijos klubą, kuris nenorėjo mokėti pinigų. Su finansinių bėdų turinčiu klubu teko gerokai pakariauti. Šiaip prisiminimai geri.

– Bremerhaveno ekipoje per rungtynes žaisdavai beveik 30 minučių, vidutiniškai pelnydavai po 11,8 taško ir atlikdavai po 4,4 rezultatyvaus perdavimo, o šį sezoną daugiausia laiko praleidi ant atsarginių suolo. Kokios mintys tuomet sukasi?
– Nekokios. Žinojau iš anksto, jog "Žalgiryje" daug žaisti negausiu. Man tai buvo nelabai parankus variantas, tačiau vien treniruotės kartu su Saboniu, Tanoka Beardu, Edu Cota kiek naudos duoda. Manau, jog čia – geriausia krepšinio mokykla. Nė kiek neabejoju, kad Antanas Sireika dabar yra geriausias Lietuvos treneris. Žinoma, labai gailiuosi, kad negaunu daugiau žaisti per rungtynes.

– Ką tau reiškia žaisti kartu su Saboniu?
– Man tai istorinis šansas pažaisti su tokio ryškumo krepšinio žvaigžde. Tokią unikalią galimybę turi tik 12-13 komandos žmonių. Jau vien dėl to verta pasėdėti ant to atsarginių suolo. Kiti per visą gyvenimą taip arti neprieina prie Sabo.

Neabejoja pergale

– LKL gauni dažniau išbėgti į aikštę. Ar laukei savo debiuto Eurolygoje?
– Labai norėjau per Eurolygos rungtynes bent jau išbėgti į aikštelę. Kiekviena turnyro pergalė labai svarbi, todėl tokią viltį po truputį praradau.
Palanki situacija susiklostė namie per mačą su Stambulo "Ulker". Tada puikiai žaidėme, o aš labai džiaugiausi, kai pelniau pirmuosius savo taškus. Didelio jaudulio išbėgęs į aikštę nejutau. Per tas rungtynes apskritai nė vienas žalgirietis nesijaudino. Iš karto išsiveržėme į priekį, per visą susitikimą pirmavome, buvo labai gera nuotaika. Labai norėjau nors porą taškų pelnyti. Savo pasiekiau.

– Ką galvoji apie lemiamas rungtynes ketvirtadienį su Tel Avivo "Maccabi"?
– Žinoma, kad laimėsime mes. Kitaip ir negalėčiau galvoti. Esame pajėgūs laimėti prieš "Maccabi". Tiesa, būna blogų dienų, kai žaidimas nesiseka. Taip buvo per pastarąjį susitikimą su Valensijos "Pamesos" krepšininkais. Nepaisydamas to, tikiu, jog šansų patekti į finalo ketverto turnyrą turime.

Perkūnas iš giedro dangaus

– Daugelis bendraamžių krepšinio įgūdžius tobulina JAV universitetuose. Ar niekados negalvojai apie karjerą už Atlanto?
– Tokių minčių buvo. Į Ameriką išvažiuoti labai norėjau. Buvau pradėjęs ieškoti informacijos, rinkausi, kur geriau vykti. Tada pasiūlė atstovauti "Žalgirio" dublerių komandai, ir sutikau. "Žalgiris" siūlė ilgalaikį kontraktą, ir mane tokia sutartis tenkino. Galvojau, kad likęs Lietuvoje galėsiu krepšinį žaisti ir mokslus baigti, tačiau nepavyko. Vytauto Didžiojo universitete studijavau ekonomiką, Kauno technologijos – administravimą, tačiau pasirodė, jog sportas ir mokslas – nesuderinami dalykai. Nespėjau visur. Reikėjo rinktis – arba vieną, arba kitą. Jei mėginsi suspėti visur, gerai nebus niekur. Nusprendžiau, jog specialybę įgyti galėsiu ir vėliau.

– Pernai gavai kvietimą į Lietuvos rinktinės stovyklą. Kaip reagavai?
– Maloni ir džiugi žinia. Galvojau, kur atostogauti, leisti vasarą, ir netikėtai sulaukiau skambučio.
Dalyvavau rinktinės treniruotėse, į kurias susirinko nemažai jaunų krepšininkų. Manau, man pavyko gana neblogai pasirodyti – patekau į penkioliktuką. Suprantu, jog dar nesu tokio lygio, kad galėčiau pretenduoti į tikrus rinktinės narius. Jaučiu, dar daug ko trūksta, tačiau svajonę vis dar puoselėju. Tikiu, kad kada nors man tai pavyks.

Norisi užsidirbti

– Krepšininkui 184 centimetrai nėra daug. Ar turėjai kokių bėdų dėl savo ūgio?
– Būtent dėl ūgio ir negalėjau patekti į Sabonio krepšinio mokyklą, nes trūko centimetrų. Nenusiminiau – draugas įkalbėjo nueiti į Kauno krepšinio mokyklą.
Dabar toks ūgis nekliudo, o anksčiau galvojau, kad gerai būtų dar kelis centimetrus ūgtelėti. Susitaikiau su tuo. Tiesa, dėl ūgio kyla problemų. Pavyzdžiui, Kauno sporto halėje eina krepšininkas, ir visi jį atskiria – aukštas. O kai aš tokio ūgio einu, klausia, kas toks, nenori įleisti. Galvoja, šiaip koks pašalinis vaikšto.

– Kokie tavo ateities planai?
– Po šio sezono baigiasi sutartis su "Žalgiriu". Nėra taip, kad suplanavau ir padariau. Baigsis sezonas, ateis vasara, tada ir pamatysim. Jei nesulauksiu pasiūlymo iš "Žalgirio" ar "Lietuvos ryto" klubų, mėginsiu ieškoti darbo užsienyje. Lietuvoje žaisti nelabai pelninga, o norisi šiek tiek ir užsidirbti.