Prahos dienoraštis 0

Balandžio 26 diena. Trečiadienis. Vakaras. Vaikštau Prahos gatvėmis, tuo išgirtuoju ir apdainuotu Čekijos sostinės senamiesčiu. Ne, nesu šiaip turistas, norintis pasigėrėti vieno gražiausių Europos miestų architektūra. Esu čia nes laukiu Eurolygos spektaklio. Atvažiavau čia anksčiau, nes norėjau kuo anksčiau pajusti to renginio dvasią, sutikti ir  kitus šio spektaklio žiūrovus. Tačiau tądien mačiau tik tuos vadinamus „žioplinėtojus“, su fotoaparatais rankose, o veidus –  smalsius, truputį išsiblaškiusius. Gal mano pirmasis įspūdis buvo klaidingas? Nutariau apsidrausti ir paklausinėti atsitiktinai pro mane praeinačių, gal jie atvyko tokiu pat tikslu, gal ir jie nori pamatyti tą spektaklį, kuris vadinasi Eurolyga. Paklausiau ir  mačiau tik dar labiau nustebusius veidus. Tą vakarą bendraminčių neradau. Apskritai, Praha dar tik laukė krepšinio, miestas buvo aptrauktas svajingos ūkanos, kuri tarsi nebyliai, tarsi paslapčia skelbė, kad čia jau netrukus prasidės vienas svarbiausių Europos krepšinio renginių. Ėmiau ieškoti Eurolygos finalinio ketverto rungtynes reklamuojančių skelbimų ar skrajukių. Tačiau neradau. Pamaniau, Praha myli sportą, čia bet kur galima įsigyti futbolo, ledo ritulio žaidėjų marškinėlių, tačiau krepšiniui čia dar per anksti. Optimistiškoji mano pusė pridūrė, kad jam laikas dar ateis. O man jau vėlu, laikas traukti į viešbutį, prisistatyti didžiuliu krepšinio mylėtoju ir ramia, šiek tiek pavargusia galva laukti rytojaus.

 Balandžio 27 diena. Ketvirtadienis.  Atsibusti tokiame mieste nebuvo man kasdienis dalykas, tačiau galvoje vistiek sukosi tik oranžiniai sapnai. Ilgai nelaukus autobusu nuvykau į vietą, kuri šiemet buvo paskelbta Eurolygos šventove, ten kur tikrai žinojau, kad rasiu to paties spektaklio žiūrovų. Šįkart nuojauta manęs neapvylė, čia jau buvo šmirinėjančių aplinkui likimo draugų. Dar nebuvo tų, kurie visuomet labiausiai žavi – pasipuošių mylimos komandos simbolika, su šypsenomis ir pasitikinčiu bei truputį provokuojančiu žvilgsniu, pastarųjų dar teko ilgiau palaukti. Šiandien jaunoji Eurolygos krepšininkų karta pradėjo savo pasirodymą. Nemeluosiu ir pasakysiu, kad  man įdomiausia buvo stebėti žalgiriečių startą. Vėliau  – didžiuotis jų pergale prieš slovėnus. Jaunam žmogui pergalės reikalingos, tik svarbu tą patirtį  tinkamai panaudoti. Kauno klubo krepšininkus stebėjau ne tik aš. Nors mačas prasidėjo dar prieš pietus, bet nedidelėje, talpinančioje apie pusę tūkstančio žiūrovų, salėje, kuri yra didžiulės ir įspūdingos Sazka arenos viduje, buvo ne tik krepšinio mylėtojų bei agentų, skautų, kurie pagalando savo uosles ir bandė nuspėti naujuosius talentus. Neabejotinai jiems turėjo patikti lietuviai ir ne dėlto, kad taip sakau aš, taip pat lietuvis, o todėl kad jie buvo ryškesni už kitus. Turėjau progą palyginti, mačiau kaip žaidė ir kitos komandos, tarp kurių buvo „Barsa“,  „Montepaschi“, kaimyninis Sopotas, „Cibona“ net gi ta nelemtoji CSKA. Nelemtoji todėl, kad vis dar jaučiu kartėlį po finalinių rungtynių, bet čia jau kitos dienos istorija. Taigi gavęs dozę krepšinio, palikau didžiulę Sazka areną, saujoje laikydamas pirmąją man svarbią pergalę, laukiau rytojaus.

 Balandžio 28 diena. Penktadienis. Gyvenimas tampa šviesus, kai atmerki akis. Žinojau, kad šiandien jis bus įvairiaspalvis ir kupinas emocijų. Visų pirma antroji „Žalgirio“  pergalė, dar galima pridurti – antra triuškinati sėkmė, kuri leido man vaikščioti pakelta galva, kartas nuo karto pasigirti, kad šis jaunimas iš Lietuvos krepšinio sostinės, iš Lietuvos krepšinio kalvės. Niekas nesistebėjo, tas niekas, kuris žinojo, kad mes meldžiamės – dažnai vakare, dažnai prie bokalo alaus tam vieninteliam – krepšiniui. Kai baigėsi žalgiriečių mūšis, aš jau laukiau kitų. Laukiau stebuklo, kuomet tūkstančiai žmonių bus kaip vienas ir vienas žmogus kaip tūkstantis. Eurolygos pusfinaliai – etapas, kuomet keturios komandos patirs du skirtingus jausmus. Kadangi nenorėjau būti tik statisniu žiūrovu, pasirinkau savo favoritus. Kad ir aš galėčiau prisidėti prie to spektaklio. Įėjau į areną – nustėrau, nusšiuvau – nes tokios dižiulės krepšinio bažnyčios dar nebuvau matęs, gal tik per televizorių. Akys sunkiai galėjo aprėpti tokias erdves, o visas kūnas virpėjo ir laukė. Kartais pagalvoju, kad ta laukimo būsena yra be galo maloni, tuomet, kai  gali tik įsivaizduoti, tikėtis, kai įvykis dar netapo faktu, kai jis dar neįrašytas į istorijos puslapį. Su dideliu džiaugsmu stebėjau, kai tribūnos pasipuošė įvairiomis spalvomis. Labiausiai jos buvo geltonos, kiek mažiau raudonos, nusišypsojau, kaip pamačiau mūsų trispalves, spalvų paletę papildė žalia „Panathinaikos“ vėliava, matyt čia atvyko tie Atėnų klubo fanai, kurie dar prieš ketvirtfinalio kovas nusipirko bilietus į Sazka areną, tikėdami saviškių sėkme. Pagarba jiems, nes fanas be tikėjimo, mano manymu, nėra fanas. Po kurio laiko tribūnos nusidažė ir Argentinos, Graikijos, baskų nacionalinės spalvomis. Kiekvienas, kas  norėjo save identifikuoti, buvo pastebėtas. Krepšinis susideda iš detalių, o sirgaliai, viena svarbiausių ir, neabejotinai, viena gražiausių. Kitame Sazka arenos gale, kuris man atrodė taip toli, sėdėjo ir didelis lietuviško krepšinio akcentas – „Žalgirio“ prezidentas A.Sabonis, šalia jo – NBA vadovas D.Šternas, tokio įvykio nepraleido ir buvęs krepšininkas, o dabar NBA dirbantis A.Karnišovas, Čekijos krepšinio pasididžiavimas, buvęs žalgirietis J.Zidekas ir dar galybė šios sporto šakos žvaigdžių ir žvaigždučių.  Už stiklinės sienos šypsojosi  Čekijos prezidentas V.Klausas.

Pirmose pusfinalio rungtynėse buvo užfiksuotos dvi pergales – oficiali – „Maccabi“ prieš „Tau Ceramicą“ ir kita – „geltonųjų“ prieš „raudonai mėlynus“. Jeigu Vitorijos krepšininkai turėjo šansų, bent jau jų turėjo prieš dvikovą, tai baskų ekipos sirgaliai sunkiai galėjo atremti Tel Avivo armijos puolimą. Pakvaišę – taip galima apibūdinti „Maccabi“ fanus. Iš pradžių jie visiškai nurungė renginio pranešėją, o vėliau – ir „Tau“ aistruolius. Tačiau reikėtų pastebėti ir tai, kad „geltonieji“ savo varžovus įveikė kiekybe, tačiau ispanai pranoko juos kokybe – atsivežę į Prahą mini orkestrą, jie linskminosi iki pat paskutinės „Tau Ceramica“ klubo agonijos sekundės, jų dainos nenutilo ir po saviškių nesėkmės. Baskai buvo charakteringi, buvo išdidūs ir gyvi. O rėksmingieji „geltonieji“ buvo pagauti čempioniškosios ekstazės, apkvaišę nuo čempioniškojo „Maccabi“ narkotiko. Antrajame pusfinalyje Maskvos armiečiai ir „Barselonos“ klubas. Ispanija dar galėjo apginti savo šalies krepšinio vardą, tačiau….CSKA garbės klausimas taip pat buvo labai aktualus, ypač po praėjusios finalo ketverto. Nenuostabu, kad ir čia buvo daug jausmo, pykčio arbitrams, kurį išreikšė Katalonijos atstovai, anot jų, rusų pergalė buvo reikiamai nušvilpta. Buvo akivaizdu, kad D.Ivanovičiaus lūpomis tuomet kalbėjo didžiulis kartėlis, katalonai neatvažiavo žaisti dėl trečiosios vietos. Bet ispaniškoji tragedija įvyko. Taškas padėtas.

 Balandžio 29 diena. Šeštadienis. Jis prasidėjo jaunųjų žalgiriečių pergale prieš Barselonos bendraamžius. Žaliai balti  – finale. Varžovas irgi lauktas – CSKA. Pastarieji, dar likus paskutinėms grupės rungtynėms jau buvo pareiškę,  kad žais finale ir, kad nemato kitų varžovų, kurie jiems galėtų pasipriešinti, išskyrus Kauną klubą.Teisybės dėlei galima jiems pritarti,  iš tikrųjų likusios ekipos atrodė gana blankiai. 

Šiandien buvo paskelbta pertrauka tarp didžiųjų Eurolygos kovų. Visi rinkosi į Prahos šidyje esančią pilį, kurioje buvo surengtas oficialus priėmimas ir geriausių Eurolygos krepšininkų apdovanojimai. Į oficialią vakarienę, pagerbti žaidėjų, pakviesti susirinko šimtai žymiausių krepšinio atstovų, tarp kurių buvo „Žalgirio“ vadovai, LKL prezidentas Š.Kliokys, A.Karnišovas, CSKA generalinis direktorius S.Kuščenka, FIBA generalinis sekretorius P.Baumannas. Apsivilkęs baltu kostiumu čia vaikštinėjo ir žalgirietis D.Lavrinovičius, patekęs į simbolinį antrą Eurolygos žaidėjų penketą. „Žalgirio“ aukštaūgis buvo laimingas, susijaudinęs ir neslėpė šypsenos. Paklaustas, kaip atšvęs tokį pripažinimą, žalgirietis, atvykęs į Čekiją kartu su žmona Edita, buvo kuklus – „Eisime miegoti, šiandien visą dieną vaikščiojom po Prahą ir esame truputį pavargę“. Visi renginyje dalyvavę, galėjo nusifotografuoti, pasišnekučiuoti su visomis Eurolygos žvaigždėmis, kurioms dėmesio tikrai netrūko. A.Parkeris, T.Papaloukas, N.Vujčičius, J.C.Navarro ir kiti džiaugėsi savo valanda. Tačiau geri dalykai greitai baigiasi, dar iki vidurnakčio Prahos pilis vėl buvo tuščia, tik aplinkui dar ilgai šurmuliavo apgirtę, neaišku ar nuo alaus, ar nuo krepšinio, komandų aistruoliai bei turistai, be kurių Praha nebūtų Praha.

Balandžio 30 diena. Sekmadienis. Šiek tiek liūdna, nes jau žinau, kad greitai teks palikti Čekijos sostinę, kad vėlai vakare baigsis tai, ko laukiau ištisus metus. Tačiau nostalgiją palikau viešbutyje ir išskubėjau į jaunųjų krepšininkų finalą. Žalgiriečiai prieš CSKA. Kaip senais gerais laikais. Po pirmųjų dviejų kėlinių jau buvau patikėjęs pergale, kauniečiai pirmavo dviženkle persvara, jau beveik sveikinau „Žalgirio“ vadovus ir sėkmės nuojauta dalinausi su būreliu Kauno ekipos aistruolių. „Ant kalno mūrai, joja lietuviai“ – skambėjo Sazka arenoje, tačiau žalgiriečiams tai nepadėjo. Pritrūko patirties, fortūnos šypsnio, išsigando jaunieji krepšininkai – po mačo sakė „Žalgirio“ treneriai. Greitai mane apnikęs liūdesys išgaravo, kai supratau – juk tapome Eurolygos vicečempionais. Ranką „Žalgirio“ treneriams spaudė ir J.Bertomeu, juos gyrė „Prokom Trefl“ strategas, pripažinęs, kad kauniečiai žaidė gražesnį akį krepšinį nei CSKA.

Kai dėl trečiosios vietos kovoti stojo Tau Ceramica ir Barcelona – Sazka arena buvo tuštesnė nei buvo galima tikėtis. Nuotaiką kėlė tik temperamentingieji baskai. Prie baudų metimo linijos  atsistojus Vitorijos klubo lyderiui L.Scola, „Baskonia“ orkestras (taip aš jį pavadinau), užtraukdavo „Happy birdhday to You, Happy birdhday to You, Happy birdhday, dear Scola, Happy birdhday to You….“  Matyt gimtadienis buvo..

Tuo tarpu krepšininkai, ypač tai buvo matyti katalonų akyse, buvo apatiški ir nusiminę. Gal šiek tiek daugiau noro laimėti išsaugojo Vitorijos ekipa. „Barcelona“ liūdnai baigė finalinį ketvertą, taip kaip jį ir pradėjo. Atsainų Barselonos požiūrį parodė ir D.Ivanovičiaus elgesys – savo komandai jis liepė baigti rungtynes keturiese – vietoj  penktą pražangą gavusio G. Fučkos į aikštę niekas neišbėgo. 

Finalas buvo toks, koks ir turėjo būti. Atkalus, be jokių kompromisų ir nuolaidų – vyriškas. CSKA nebijojo čempionų (dabar jau buvusių), čempionai norėjo likti čempionais.Armiečiams pavyko padaryti tai, ką pastaruosius du metus padarė Tel Avivas. Po 35 metų pertraukos maskviečiai triumfavo Europoje. O E.Messina spaudos konferencijoje pirmiausia padėkojo savo žmonai, kuri tuo metu vienoje Italijos ligoninėje slaugė sergantį jų mažametį sūnų. „Aš labai myliu savo žmoną, dėkoju jai už kantrybę ir stiprybę, kai manęs nebuvo šalia, kad dabar manęs nėra šalia. Žinau, kad šiuo metu tai jus nelabai domina, tačiau aš noriu pasidalinti savo jausmais“ – sakė strategas ir susilaukė daug plojimų.

O  „Maccabi“ gal jau buvo pasenusi pergalėms?

 „6 metus dirbti Izraelio čempionų klube – tas pats kaip 18 kur nors kitur“ – po lemiamos dvikovos sakė P.Gershonas, išreiškęs norą palikti ekipą.  Karalius mirė – tegyvuoja karalius.

Iki rudens vėl viskas nurims. Kaip sakė Eurolygos vadovas J.Bertomeu, šio turnyro plėtimas neprasidės anksčiau 2007 metų, vadinasi, išliks tie patys pamatai, o dalyvausiančios komandos ant jų vėl bandys statyti savo naują pergalių pilį.

Prahoje dar liko daug, ko ant popieriaus neužrašysi ir žodžiais nepasakysi, bet gal ir nereikia…

 O tuo metu Lietuvoje – LKL pusfinalių batalijos. Kauno „Žalgiris“ kūrė ir sukūrė tikrą krepšinio trilerį. Savo arenoje po dviejų pratęsimų vargais negalais palaužęs šiauliečius. “Šiauliai” mums nepateikė jokių siurprizų, mes patys leidome jiems taip rungtyniauti. Manau, komandai tai buvo net ne šaltas dušas, o šaltas džakuzi.“ – sakė A.Bagatskis. Tačiau ir antroji tarpusavio akistata, svečiuose, nebuvo rožėmis klota, tačiau kur kas trumpesnė. Įrodyti savo pranašumą „Žalgiriui“ užteko 40 minučių. Dabar  jau galima ramiai ruoštis finalo serijai ir laukti varžovų.

Jeigu Kauno klubas pusfinalyje pateikė netikėtumų, tai „Lietuvos rytas“ – tikrą siurprizą, veikiau, sensaciją. Antroje pusfinalio dvikovoje, po pratęsimo, vilniečiai turėjo pripažinti Kėdainių „Nevėžio“ pranašumą.  Ir serijoje iki dviejų pergalių dabar yra lygybė – 1:1.

 Nes  krepšinio kamuolys yra apvalus visiems …