Žalgirio mūšio aidą šiandien girdime čia 1

 Garsiausias ir tituluočiausias Lietuvos krepšinio klubas Kauno „Žalgiris“ jau daugiau nei 60 metų kuria savo istoriją ir kiekvieną sezoną pasitinka naujais mūšiais krepšinio aikštelėje. Tačiau mes ne tik kuriame, mes taip pat ir prisimename istoriją. Prieš 596-eris metus, įvyko mūšis, kuris iki dabar mus įkvepia pasiaukojančiai kovai, simbolizuoja drąsą ir išmintį. Kiekvienos tautos istorijoje esti įvykių, prie kurių nuolatos grįžtama. Lietuvos istorijoje toks įvykis buvo Žalgirio mūšis

1410 m. liepos 15 d. Vytauto ir Jogailos vadovaujama Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė sumušė Vokiečių ordino būrius. Šis mūšis nulėmė vokiečių ordino galybės galą. Mūšis įvyko dabartinėje Lenkijos teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, prie Griunvaldo (lietuviškai „Žaliagiris“) kaimelio, tad lietuviai šį mūšį vadina Žalgirio mūšiu, vokiečiai ir kitų vakarų Europos šalių žmonės – Tannenbergo mūšiu (lietuviškai „Eglių kalno“). Amžininkų sąmonėje Žalgirio kautynės iš karto gavo Didžiojo mūšio vardą. Jos ilgiems šimtmečiams nulėmė visą Vidurio Europos rytinės dalies istoriją

Įvairūs šaltiniai vertina, kad pusantros paros trukusiame mūšyje dalyvavo 25 000 – 85 000 žmonių, o žuvo nuo 15 000 iki 50 000. Lietuvių-lenkų pusėje dalyvavo samdytos totorių, moldavų, čekų pajėgos, kryžiuočius parėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių (anglai, prancūzai, vengrai, austrai, bavarai, tiuringiečiai, liuksemburgiečiai, flamandai, olandai).

Nors lietuvių–lenkų jungtinė kariuomenė turėjo daugiau karių (daugiau kaip 50 000 karių, prieš 32 000 kryžiuočių), kryžiuočiai savo ginkluote ir šarvais turėjo pranašumą. Kryžiuočiai turėjo apie 100 patrankų, lietuviai ir lenkai – 17. Kryžiuočiai tą dieną turėjo 21 000 puikiai ginkluotų kavaleristų, 6 000 sunkiai ginkluotų pėstininkų ir 5 000 mūšyje treniruotų tarnų, kurie buvo ginkluoti geriau nei daugelis lietuvių–lenkų pėstininkų. Vokiečiams vadovavo magistras Ulrichas von Jungingenas, didysis maršalas Frederikas von Vallenrodas, didysis vadas Kuno von Lichtenšteinas ir aprūpinimo pajėgų maršalas Albrechtas von Švarcenbergas.

Už kelių kilometrų nuo kryžiuočių, šalia mažos gyvenvietės Tanenbergo (Stebako), buvo įrengta lietuvių-lenkų būstinė. Lenkų armiją sudarė 18 000 riterių, 11 000 vasalų ir 4 000 pėstininkų. Prie jų prisidėjo 11 000 Lietuvos riterių ir pėstininkų, 1 100 totorių, ir apie 6 000 čekų, rusų, moravų ir moldavų. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais ir jų šarvai buvo žymiai prastesni nei kryžiuočių. Politinis armijos vadovas buvo Lenkijos karalius Jogaila, kuriam tuo metu buvo apie 60 metų, pastarasis liepos 15 dienos rytą Lietuvos Didįjį Kunigaikštį Vytautą paskyrė vyriausiuoju karo vadu.

Manoma, kad Jogaila delsė norėdamas sulaukti derybų ir išvengti mūšio. Kita vertus, diena buvo karšta ir riteriai saulėje, laukdami mūšio pradžios, nuvargo. Vytautui atrodė, kad žymiau parankiau yra kovoje įveikti priešus, todėl jis, nesulaukęs Jogailos žodžio, rizikavo ir metė pirmyn LDK pajėgas, užpuldamas ir išblaškydamas kryžiuočių artileriją. Tai galėjo būti ir išankstinis susitarimas. Nors galiausiai ordino kariuomenė pralaimėjo, maždaug kas antras lietuvių karys nebegrįžo namo.

Per šimtmečius Žalgirio mūšis apaugo mitais ir legendomis, tačiau ir šiandien jis yra mus sutelkiantis istorinis įvykis. Žalgirio mūšis buvo idealų kova. Čia pirmąkart taip įspūdingai nugalėjo mūsų vienybė ir partnerystė. Žalgirio mūšio aidą šiandien girdime čia – Kauno „Žalgiryje“