Garbingą jubiliejų švenčiančiam S.Jovaišai įsiminė debiutas „Žalgiryje“ 0

Zigmas Jurevičius, „Kauno diena“

„Mano geras draugas yra pasakęs, kad tokie apvalūs jubiliejai yra katastrofa. Aš jam visiškai pritariu“, – kikeno Sergejus Jovaiša. Vienam iš legendinės Kauno „Žalgirio“ krepšininkų plejados gruodžio 17-ąją sukanka 60 metų.

S.Jovaiša – vienas dėkingiausių pašnekovų sporto pasaulyje. Retas kuris buvusių ar esamų krepšinio meistrų ne prasčiau nei kamuolį valdo ir liežuvį. Sąmojingi legendinio žalgiriečio komentarai neretai atgaivina net nuobodžiausią rašinį ar televizijos reportažą. Aštrūs, bet objektyvūs jo žodžiai ryškiausiomis spalvomis apibrėžia komandų pralaimėjimų ar pergalių priežastis.

Savo žaidėjo karjeros metais Gudriojo lapino pravardės nusipelnęs ilgarankis gynėjas apie skambiausias Lietuvos krepšinio istorijoje pergales žino ne iš nuogirdų.

Dukart Europos čempionas bei dar tiek pat kartų prizininkas, pasaulio čempionas ir sidabro medalio laimėtojas, Maskvos ir Barselonos olimpinių žaidynių laureatas. Tai – S.Jovaišos pasiekimai su tuometės Sovietų Sąjungos ir Lietuvos rinktine. O kur dar SSRS ir tarptautiniai titulai su Kauno „Žalgirio“ ekipa.

– 60 metų – daug ar mažai?
– Man tai daug, nes aš širdyje vis dar sportininkas. Kai pamatau rungtynėse dedant į krepšį, man ima nuo vaizdo mausti sąnarius. Taip, kad tas skaičius – šiek tiek šiurpinantis. Bet nieko nepadarysi, nereikia nusiminti. Verčiau galvoti, kad širdyje dar ne sutema.

– Kaip švęsite sukaktį?
– Nemėgstu pompastiškų šventimų, viešų kalbų atsistojus prie stalo. Visi išsitraukia gražiausius žodžius, bet neaišku ar jie visi sakomi pelnytai. Tai – ne mano kukliam asmeniui. Bet, žinoma, šventimo neišvengsiu. Paminėjimų bus keletas. Atskiruose rateliuose. Kai kas gimtuosiuose Anykščiuose, kai kas Vilniuje. Stengsiuosi, kad pasisėdėjimai nebūtų ilgalaikiai. Matyt, bus ir kuklūs pietūs Seimo kavinėje.

– Per savo sportinę karjerą esate laimėjęs šūsnį Europos ir pasaulio čempionatų titulų, bet absoliuti dauguma jų – su SSRS rinktine. Ar nejaučiate apmaudo, kad gražiausi jūsų karjeros metai buvo per anksti?
– Toks jausmas yra. Todėl jau su Lietuvos rinktine laimėta Barselonos olimpiados bronza man tapo didžiausiu atlygiu už daug metų trukusį laukimą ir kantrybę. Negaliu sakyti, kad pergalės SSRS komandoje buvo bevertės. Anaiptol, pagarba joms ir komandos bendražygiams išliko. Bet tai, kas buvo 1992-aisiais Barselonoje niekada nepamiršiu. Kai dabar pagalvoju, tai man labai pasisekė, kad mane, veteraną, paėmė į tą rinktinę. Ir to, kaip mus sveikino mūsų varžovai bronziniame mače. Juk jų komandoje buvo latviai Gundaras Vėtra ir Igoris Migliniekas, ukrainietis Aleksandras Volkovas. Mačiau pavydą jų akyse, kad mes jau žaidžiame už nepriklausomą savo šalį, o jie – dar ne.

– Patekimas į „Žalgirį“ ar į SSRS rinktinę jums įsiminė labiau?
– Be abejonės, į „Žalgirį“. Kai išgirdau, kad esu kviečiamas į Kauno komandą, aš net negalėjau patikėti, kad treneris Vytautas Bimba man tą pasakė. Galimybė per treniruotę atsisėti ant suolelio greta su olimpiniu čempionu Modestu Paulausku, kitomis to meto žvaigždėmis man prilygo patekimui į unikalų muziejų, kuris atsidaro kartą gyvenime. Visa laimė, kad į komandą atėjau ne vienas. 1972 metais dublerių ekipoje žaidė ir mano bendraamžiai Mindaugas Arlauskas, Vitoldas Masalskis.

Į SSRS rinktinę patekau 1977-aisiais. Buvo nelengva, nes ten keletą metų iš lietuvių buvau vienas. Modesto Paulausko jau nebuvo, o Valdo Chomičiaus, Arvydo Sabonio ir kitų – dar nebuvo. Tik vėliau mes su jais ir kitais Baltijos respublikų žaidėjais tapome didele jėga. O tuo metu turėjau daug ką įrodinėti, už konkurentus rusus savo pozicijoje būti visa galva geresnis. Spėjau sužaisti keletą draugiškų rungtynių ir 1978 metais Aleksandras Gomelskis mane paėmė į pasaulio čempionatą Filipinuose. Ten laimėjau pirmą savo medalį – sidabrą.

– „Žalgirio“ marškinėliais vilkėjote berods 17 metų. Ar sunkus buvo atsisveikinimas su „Žalgiriu“ 1989-aisiais?
– Buvo keli faktoriai. Vienas jų – amžius. Man ėjo 35-ti metai. Kita vertus, pradėjo pūsti Nepriklausomybės vėjai. Krepšininkams atsirado galimybė išvykti į užsienį. Mes su Rimu Kurtinaičiu pakėlėme sparnus į Vokietiją. Tiksliau, aš gal kaip priedas Kurtinaičiui (juokiasi. – aut. past.). Jam pasiūlė pirmiau, o kai tie agentai atvažiavo pas jį, pasiūlė ir man. Juolab, kad mane jie gerai žinojo, nes Vokietijoje buvome ne sykį žaidę. Aišku, pinigus pasiūlė juokingus – šiek tiek daugiau nei gaudavome „Žalgirio“ klube, bet norėjosi save išbandyti užsienyje.

– Kodėl Vokietijoje užtrukote beveik dešimtmetį?
– Iš nebuvimo ką veikti žaidžiau visokiose lygose. Kol galiausiai tapau žaidžiančiu treneriu, o paskui ir vyriausiuoju. Taip ir baigėsi mano aktyvi karjera.

– Ar buvo sunku pakabinti sportbačius ant vinies?
– Kažkaip ramiai viską priėmiau. Natūraliai. Buvo nostalgija rimtoms varžyboms, draugams, bet tai ir ir dabar liko. Žiūrėdamas varžybas aš tampu žaidėju, gal todėl ir treneriu negalėjau dirbti. Rimta karjera baigėsi su Barselona. Vėliau dar teko parungtyniauti su veteranais. Savo amžiaus grupėje tapome pasaulio ir Europos čempionais. Dabar kamuolį į rankas paimu pripuolamai. Su Seimo komanda sugebame moksleiviams pralaimėti.

– Kai kurie jūsų bendražygiai iš žalgirietiškų laikų, kaip, pavyzdžiui, Mindaugas Lekerauskas, įleido šaknis užsienyje, o nemenka dalis parungtyniavę svetur grįžo į Lietuvą? Kodėl grįžti į tėvynę nutarėte jūs?
– Sugraužė tėvynės elgesys. Gal nuskambės banaliai, bet tai – tiesa. Ir asmeninės aplinkybės pasikeitė. Su Vokietija manęs niekas nebesiejo.

– Tikriausiai, likęs be pagrindinės profesijos Lietuvoje naują savo kelią radote nelengvai?
– Esu smalsios natūros, mėgstu naujoves, tad teko daug ką išbandyti. Pagal išsilavinimą esu ne tik treneris, bet ir ekonomistas. Bet kažko stabilaus ir sėslaus neradau ilgai. Teko netgi pabūti žurnalistu Vido Mačiulio laidoje „Krepšinio pasaulyje“. Dirbau ir privačioje struktūroje (1998–2004 m. dirbo aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ prezidento padėjėju – aut. past.), ir valstybinėje (2002–2003 m. buvo Valstybinės lošimų priežiūros komisijos narys). Galiausiai kažkodėl patraukė į politikos pusę. Net nežinau kodėl.

– Vis dėlto realiausia buvo panaudoti savo milžinišką patirtį trenerio poste. Kodėl jūsų karjera Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) truko vos porą metų?
– Galiu patikinti, kad pasitraukti iš trenerių virtuvės nusprendžiau pats. Mano problema ta, kad aš -daugiau žaidėjas nei treneris. Kaip treneriui man tikrai užtektų žinių, juolab, kad jas nuolat atnaujinu. Gal ir būčiau sutikęs dar padirbėti, bet tik labai geroje komandoje, kurios žaidėjai išpildytų mano aukštus lūkesčius. Aš taip „Žalgiryje“, kur buvo aukščiausio lygio atlikėjai, buvau įpratintas. O tokių pasiūlymų nebuvo.

– Aikštelėje visada garsėjote ne tiek fizinėmis savybėmis, kiek mąstymu…
– (Nutraukia nesulaukęs klausimo. – aut. past.). Na, nereikia… Nereikia tik apie fizines… Dėdavau į krepšį atsispirdamas nuo baudos linijos, vos peržengdamas (šypsosi.- aut. past.).

– Tikiu. Bet klausimas buvo apie jūsų įpėdinį. Tiksliau, kuris iš dabartinių Lietuvos krepšininkų savo žaidimo maniera jums atrodo labiausiai panašus į Gudrųjį lapiną?
– Aš galvočiau apie Simą Jasaitį. Tiesa, mes labiausiai skiriamės iniciatyvos rodymu. Sakykime taip: jis tiesiog išlaukia progos, o aš dar ir paieškodavau kitų.

– Bandėte jėgas žurnalistikoje, esate išleidęs knygą, 2008-aisiais suvaidinote vaidmenį kino filme „Kai aš buvau partizanas“, nuo 2012 metų esate Seimo narys. Iš kur tas jūsų universalumas už aikštės ribų?
– Sakau: tai vis dėl to nenormalaus smalsumo. Man norisi įlįsti ten, kur gali būti įdomu. Buvo įdomu pasižiūrėti, kaip vyksta filmo kūrybos procesas – laikinai tapau aktoriumi. Panašiai ir su politika. 2007 metais draugai paskatino dalyvauti rinkimuose į Anykščių miesto tarybą. Sutikau pirmiausia todėl, kad buvo įdomu įsitikinti, ar žmonės teisūs sakydami, kad valdžia nieko nedirba, arba dirba atvirkščiai nei turėtų. Galiu patikinti, kad veiklos ir savivaldybėje, ir Seime pakanka.

– Pabaigai, ko sau palinkėtumėte jubiliejaus proga?
– Kad spėčiau pamatyti, kaip „Žalgiris“ vėl rungtyniauja Eurolygos finalo ketverte. Matyt, ilgai gyvensiu (juokiasi. – aut. past.).