Į Kauną atvykęs A.Trinchieri: „Nieko nėra aukščiau už komandą“ 5

Jonas Lekšas, BasketNews žurnalistas

Sausio 1-ąją į Lietuvą atskridęs naujasis Kauno „Žalgirio“ treneris Andrea Trinchieri spėjo surengti pirmą treniruotę su komanda, o po jos atėjo į spaudos konferenciją, kur jį pasitiko žurnalistai.

55-erių italas nedirbo nuo vasaros, kai išsiskyrė su Miuncheno „Bayern“, tad jau kurį laiką laukė sugrįžimo į darbus bei Eurolygą.

„Pirmiausia – su Naujaisiais! – spaudos konferenciją pradėjo naujasis žaliai baltų vairininkas A.Trinchieri. – Antra, noriu išreikšti pagarbą treneriui Kaziui (Maksvyčiui). Aš manau, kad jis šiai organizacijai davė daug, suteikė komandai vertybes. Galiu tai jausti iš išorės ir trumpos treniruotės.

Esu tikras, kad jis turės puikų etapą su nacionaline komanda. Linkiu jam viso ko geriausio. Žinau, kad trenerio darbas yra labai komplikuotas, labai sunkus ir tai, kas nutiko yra tarsi kartūs vaistai: skonis ne koks, bet toks mūsų gyvenimas, taip nutinka beveik visiems. Norėjau pradėti nuo to, nes jaučiu tai viduje.

Esu čia tik su vienu tikslu – padėti šiai komandai žaisti geriau, būti geresniems, tobulėti. Esu labai motyvuotas, nes esu treneris komandos, kurios šalyje krepšinis yra religija. Vieną dieną galėsiu savo vaikams pasakyti, kad buvau Belgrado „Partizan“ ir Kauno „Žalgirio“ treneris. Taip aš matau krepšinį. Tai, ką fanai gali duoti šioms dviem komandoms, yra milžiniška motyvacija. Žinoma, vienintelis dalykas, kurio negalime nusipirkti yra laikas. Ką tik turėjome trumpą treniruotę, rytoj žaidžiame rungtynes, ketvirtadienį dar kitas. Eisime žingsnis po žingsnio, stengsimės būti geresni.

Pasakiau žaidėjams tik vieną dalyką – nieko nėra aukščiau už komandą. Kai sakau nieko, tai galioja ir treneriams, ir žaidėjams. Taigi, mūsų vienintelis tikslas yra atiduoti visą save. Tai yra labai unikalus klubas. Ką fanai daro čia, jaučiau tik Belgrade ir žinau, kokį postūmį tai gali duoti komandai. Turime žaisti žinodami, ką turime sau už nugaros.“

Ilgą patirtį Eurolygoje sukaupęs charizmatiškas specialistas, paklaustas apie „Žalgirio“ galimybes dar šį sezoną pasiekti Eurolygos atkrintamąsias, palygino turnyrinę lentelę su planetomis.

„Liko 17 rungtynių, mes esame 6 pralaimėjimų serijoje, – sakė italas. – 10 vieta nėra Marse, ji yra Saturne. Turime pradėti kažką daryti. Mano darbas yra padėti žaidėjams ir noriu tai padaryti. Būtų labai nesąžininga iš mano pusės, jei pasakyčiau, kad turime padaryti tą, tą, tą ir tą. Sužaisime 17 lygų iš vienų rungtynių. Kiekvienos rungtynės yra proga.“

– Treneri, pirmiausia, sveiki atvykę į Kauną ir laimingų Naujų metų. Kaip jaučiatės sugrįžęs į Eurolygą?
– Dar negalvojau apie tai. Pastaraisiais mėnesiais nuveikiau daug: komentavau televizijoje, buvo ir kitų veiklų, kurios nebuvo planuotos. Bet kai paskambina tokia komanda, kaip „Žalgiris“, jaučiausi labai motyvuotas. Jaučiu, kad komandos žaidėjai gali kažką nuveikti.

– Kiek laiko svarstėte pasiūlymą?
– Tikslaus laiko reikia? Tai būtų valandomis.

– Ar pastaruoju metu atidžiau sekėte „Žalgirio“ žaidimą?
– O kaip jūs manote? Aš komentavau rungtynes, žiūrėjau gal 80 procentų „Žalgirio“ rungtynių. Tiesiog dėl to, kad žiūrėjau visas Eurolygos rungtynes. Praleidau kelerias, nes žiūrėjau kitas, bet mačiau pakankamai rungtynių.

– „Žalgiris“ pralaimėjo daug rungtynių pačiose pabaigose. Kur, jūsų manymu, yra problema?
– Nėra gražu apie tai kalbėti atėjus iš išorės. Jei esu čia, vadinasi kažkas su rezultatais yra blogai. Mano darbas dabar yra labai susijęs su situacija. Reikia suprasti, ko šiai komandai reikia per trumpiausią įmanomą laiką, jog padarytume progresą.

Vienas dalykas, dėl kurio turime gerbti šią sudėtį, yra tas, kad jie kovėsi beveik visose rungtynėse. Kažko trūko, bet kur tas „kažko“? Visur. Ar galime sakyti, kad trūko vieno aiškaus dalyko? Ne, daug smulkių dalykų. Yra neįtikėtinas filmas su Alu Pacino „Any Given Sunday“. Ten buvo sakoma: „Sėkmė niekada nėra colis. Tai yra centimetras, kuriame kiekvienas gali būti greitesnis, stipresnis“. Tiesiog puse žingsnio. Kai pradedi daryti tuos dalykus, tai švieslentė bus tokia, kokios norime.

– Ką laikytumėte geru rezultatu po sezono Eurolygoje?
– Skausmingas klausimas (šypsosi). Liko 17 rungtynių, mes esame 6 pralaimėjimų serijoje. 10 vieta nėra Marse, ji yra Saturne. Turime pradėti kažką daryti. Mano darbas yra padėti žaidėjams ir noriu tai padaryti. Būtų labai nesąžininga iš mano pusės, jei pasakyčiau, kad turime padaryti tą, tą, tą ir tą. Sužaisime lygoje 17 lygų iš vienų rungtynių. Kiekvienos rungtynės yra proga.

Elgsimės kaip povandeninis laivas: nersime po vandeniu ir žiūrėsime, kur esame kovą. Tikėkimės, kad atsimušime į kažką. Iki pat sezono pabaigos norime žaisti kiekvienas rungtynes, kaip paskutines, žinodami, kad turime būti geresni.

– Užsiminėte, kad problema yra laiko trūkumas. Ar būtumėte norėjęs, pavyzdžiui, būti čia prieš dvi savaites?
– Ne. Situacija yra tokia. Turiu susidurti su realybe.

– Visi matė informaciją prieš dvi savaites, kad turėjote lėktuvo bilietus į Kauną. Kaip iš jūsų pusės atrodė ši situacija?
– Kaip lietuviškai pasakyti bullshit (liet. mėšlas)? Neprižadu, kad mokysiuosi lietuviškai, bet stengsiuosi išmokti žodžius. Tai yra tikrai komplikuota kalba. Žinau kalbų, bet ši yra tikrai komplikuota.

Kalbant apie situaciją, tai yra visiška nesąmonė. Patikėkite, tai yra netikra informacija.

– Matant „Žalgirio“ sudėtį, ar svarstysite pakeitimus?
– Po vienos 80 minučių treniruotės. Būčiau tikrai blogas treneris. Aš esu išmokęs vieną tiesą: kol nenueini į salę, tol nežinai tiesos. Turi pamatyti žaidėjų akis ir jausti tai, ką jie jaučia. Ši žaidėjų grupė tikrai gali kažką duoti. Esu tikras. Tiesiog turiu rasti būdą nukreipti jų energiją.

– Tai galima suprasti, kad Austino Hollinso kontrakto pratęsimas dar dviem savaitėms yra jūsų sprendimas?
– O koks skirtumas, ar tai mano, ar tai Pauliaus (Jankūno), ar didžio architekto sprendimas? Būsiu labai atviras. Kontraktas turėjo galutinę datą, Austinas Hollinsas yra geras žaidėjas, o manęs čia nebuvo. Kaip aš galiu nuspręsti apie kažką, ko nežinau? Dėl to paklausiau klubo ir esu labai laimingas, kad jie rado tokį gerą žmogų, kaip Austiną, kuris buvo labai supratingas. Noriu jį pamatyti. Mano komandos yra žaidusios prieš jį, tai yra labai geras žaidėjas, bet noriu pamatyti jį gyvai. Dėl to esu labai laimingas, kad turiu tokią galimybę. Būčiau desperatiškas, jei nebūtų buvę tokios progos.

Bet aš manau, kad tai visiškai logiška ir nieko ypatingo. Nesupratau, kodėl to klausiate? Stengiuosi būti logiškas ir naudingas „Žalgiriui“. Svarbiausias dalykas yra „Žalgiris“. Austinas tai suprato.

– Ar bus naujų žmonių trenerių štabe?
– Nežinau, nes atvykau čia ir noriu pamatyti susidirbimą. Bet po pusdienio kalbų ir treniruotės vienintelis dalykas, tai pridėti, nes turime daug darbo. Taip pat turime tobulinti jaunus žaidėjus, kurie turi atlikti papildomą darbą. Ir nieko daugiau.

Jei klausiate apie žmones, kurie nėra mūsų proceso dalis, tai atsakymas – ne. Visi esantys lieka.

– Kas geriausiai moka itališkai „Žalgiryje“?
– Tutis (aut. past. Tautvydas Sabonis) turi talentą, nes ilgai gyveno Ispanijoje. Bet Tutis turi didelį pranašumą – jis supranta vyną dėl savo brolio.

– Ar yra tam tikrų dalykų, kuriuos mėgstate apie Kauną?
– „Žalgirio“ arena.

– O kalbant apie maistą?
– Tai man kelia šiokį tokį susirūpinimą, nes mėgstu gaminti, bet turiu tik surasti, kur nusipirkti produktus. Jau turiu tris gerų restoranų adresus. Manau, kad išgyvensiu.

– Padirbus tokiose šalyse, kaip Italija, Vokietija, Serbija, Rusija, ar tikitės kažko kitokio būnant treneriu Lietuvoje, ar tai yra toks pats darbas visur?
– Ne, tai niekada nėra toks pat darbas. Aš taip netreniruoju, aš semiuosi energijos iš šios vietos ir semsiuos. Neatėjau čia dėl turnyrinės lentelės, tad turėsiu išspardyti daug užpakalių, jog patektume į įkrintamąsias. Tačiau būti šios organizacijos treneriu yra kažkas tikrai ypatingo. Tai mane stumia į priekį. Tame, ką darau, man reikia motyvacijos. Tai yra didžiulė motyvacija man.

– Prieš porą metų Kaune atsidūrėte konflikto įkarštyje, kai skyrėte Paulių Jankūną nuo Jaleno Reynoldso. Kaip prisimenate tą momentą ir koks jūsų pirmas įspūdis apie buvusį žaidėją, o dabar direktorių?
– Kalbant apie incidentą, nevadinčiau to incidentu, nes jis žudė visus mano aukštaūgius. Jis buvo toks fiziškas, toks kietas. Turėjau didelę pagarbą Pauliui, kaip žaidėjui. Jis tiesiog laimėdavo rungtynes savo asmenybe, savo patirtimi, savo fiziškumu. Man patinka tokie žaidėjai, man patinka fiziškumas ir psichologinė tvirtybė.

Turėjome kibirkštį (šypsosi), bet po to juokėmės. Man atrodo, kad jam patiko mano aktyvumas, atsidavimas. Nesakyčiau, kad tai buvo incidentas.

Aš tikiu, kad Paulius, kuris daro tranziciją iš žaidėjo į direktorių, turi tokį patį jausmą, kaip aš: jis supranta, kad jo vaidmuo klube yra kažkas ypatingo. Galvoju, kad jis stengiasi tvarkytis su tuo. Turime didelę atsakomybę, bet būnant jo ar mano vaidmenyje „Žalgiryje“ viskas yra kitaip. Žinome tai ir, manau, esame panašioje situacijoje.