„Žalgirio“ ir A.Petrovičiaus keliai išsiskyrė gražiuoju (VIDEO) 0

Alvydas Staniulis, „Kauno diena“

Bu­vęs žal­gi­rie­čių tre­ne­ris Aco Pet­ro­vi­čius džiaugiasi darbu Kaune: „Viskas buvo puiku: darbo, gyvenimo sąlygos, santykiai su klubo savininku.“

Taip A.Petrovičius kalbėjo po susitikimo su „Žalgirio“ šeimininku Vladimiru Romanovu.

Nelaukė mirties taško

„Man Aco Pet­ro­vi­čius pa­tin­ka kaip tre­ne­ris ir žmo­gus. Mes iš pra­džių ra­dom bend­rą kal­bą, nors pasi­tai­kė nuo­mo­nių skir­tu­mo dėl ko­man­dos komplektavimo, jau­ni­mo. Vė­liau su­lau­kiau skun­dų dėl tre­ni­ruo­čių pro­ce­so. Aš pa­pra­šiau klu­bo ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus Pau­liaus Mo­tie­jū­no man vis­ką išdės­ty­ti raš­tu. Ga­vęs jo at­sa­ky­mą, pa­si­kal­bė­jau su A.Pet­ro­vi­čiu­mi, bet jis ne tik ne­su­ti­ko su išdėsty­ta po­zi­ci­ja, bet ir su­kri­ti­ka­vo sa­vo ko­le­gų dar­bą bei pa­siū­lė juos at­leis­ti. Man rei­kė­jo priim­ti spren­di­mą: ar­ba Aco, ar­ba ko­man­da“, – tei­gė V.Ro­ma­no­vas.

Pa­sak „Žal­gi­rio“ savininko, jis ne­no­rė­jo lauk­ti, ka­da bus pa­siek­tas ko­man­dos mir­ties taš­kas. Jau­ni­mas sė­dė­jo ant at­sar­gi­nių suo­lo, pa­ty­rę žai­dė­jai pra­ra­do fi­zi­nę ir emo­ci­nę kon­cent­ra­ci­ją, pa­si­py­lė klai­dos. V.Ro­ma­no­vas priė­mė spren­di­mą, kad ko­man­dai rei­kia spor­to di­rek­to­riaus su tre­ne­rio dar­bo pa­tir­ti­mi, turinčiu įga­lio­ji­mus, ir tai bu­vo ap­tar­ta su A.Pet­ro­vi­čiu­mi. Ta­čiau tre­ne­ris priė­mė spor­to di­rek­to­rių su skan­da­lu.

Ne­pa­si­ra­šė tai­syk­lių

„Ta­da aš pa­siū­liau su­for­mu­luo­ti klu­bo vi­daus tai­syk­les. Klu­bo va­do­vai pa­siū­lė tre­ne­riui pa­si­ra­šy­ti, bet jis at­si­sa­kė ir bu­vo at­leis­tas. Iš tų sep­ty­nių punk­tų gal­būt bu­vo tik vie­nas, dėl ku­rio ga­li­ma ginčy­tis. Dar sy­kį tre­ne­riui pa­siū­liau pa­si­ra­šy­ti, kad jis su­tin­ka su klu­bo vi­daus tai­syk­lė­mis, ir grįž­ti į dar­bą. Ta­čiau jis at­sa­kė, kad su šiuo ko­lek­ty­vu ne­ga­lės dirb­ti. Pir­ma­die­nį ir­gi pa­siū­liau A.Petrovičiui pasirašyti po klu­bo vi­daus tai­syk­lė­mis, bet iš­gir­dau to­kį pa­tį at­sa­ky­mą. Man rei­kė­jo nu­spręs­ti, kaip to­liau elg­tis. Nu­ta­riau at­si­sa­ky­ti ser­bo pa­slau­gų. Ma­nau, kad jis vis­ką iš šir­dies atidavė „Žal­gi­riui“. Taip pat ir mes vis­ką iš šir­dies ati­da­vė­me A.Pet­ro­vi­čiui. Aš ma­nau, kad va­kar bu­vo per anks­ti, o ry­toj bus per vė­lu“, – tvir­ti­no V.Ro­ma­no­vas.

Ne­šykš­tė­jo pa­ta­ri­mų

„Žal­gi­rio“ klu­bo va­do­vų ir bu­vu­sio tre­ne­rio po­kal­bis bu­vo at­vi­ras ir da­ly­kiš­kas. Nors A.Pet­ro­vi­čius pa­li­ko Kau­no klu­bą, jis ne­pa­šykš­tė­jo pa­ta­ri­mų, kaip ko­man­da tu­ri reng­tis Eu­ro­ly­gos še­šio­lik­tu­ko var­žy­boms, kaip grū­din­ti jau­ni­mą ir pasiekti, kad pa­var­gę pa­ty­rę krep­ši­nin­kai vėl įgautų gerą spor­ti­nę for­mą.

Taip pat bu­vo pa­si­keis­ta nuo­mo­nė­mis, ku­rie nau­ji le­gio­nie­riai ir lie­tu­viai atei­ty­je ga­lė­tų su­stip­rin­ti le­gen­di­nį klu­bą.

„Su tre­ne­riu iš­si­sky­rė­me tai­kiai ir ci­vi­li­zuo­tai, iš­siaiš­ki­no­me vi­sas smulk­me­nas. Lin­ki­me tre­ne­riui sėk­mės to­les­nė­je jo kar­je­ro­je. Jis ir­gi mums pa­dė­ko­jo už ga­li­my­bę pir­mą kar­tą dirb­ti Eu­ro­ly­gos koman­do­je“, – tei­gė „Žal­gi­rio“ ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Pau­lius Mo­tie­jū­nas.

Liks ge­ri pri­si­mi­ni­mai

– Prieš sa­vai­tę kai ku­rios ži­niask­lai­dos prie­mo­nės su­sku­bo pra­neš­ti apie ma­no at­lei­di­mą iš „Žalgirio“ stra­te­go pa­rei­gų. Po­kal­bis su ma­ni­mi vy­ko te­le­fo­nu, to­dėl in­ter­viu nė­ra tik­ras, – tei­gė A.Pet­ro­vi­čius.

– Ar po­kal­bis su „Žal­gi­rio“ va­do­vais pa­vy­ko?
– Taip. Mes ge­rai kar­tu dir­bo­me. Ma­no at­min­ty­je iš­liks šil­ti san­ty­kiai ir su klu­bo va­do­vais, ir su krep­ši­nin­kais. Sun­ku, kai ne­ten­ki dar­bo, bet toks kiek­vie­no tre­ne­rio gy­ve­ni­mas – ne­ži­nai, į ku­rią pusę jis pa­kryps ir kas lau­kia atei­ty­je. Jei klu­bo va­do­vai priė­mė to­kį spren­di­mą, pri­va­lau pa­klus­ti. Ne­tu­riu jo­kių pre­ten­zi­jų „Žal­gi­riui“ – mums pa­vy­ko ga­na ne­sun­kiai ras­ti pa­lan­kų spren­di­mą.

– Ko­dėl kai ku­rie pa­ty­rę žai­dė­jai nu­sto­jo to­bu­lė­ti, o jau­ni­mas per il­gai už­si­sė­dė­jo ant atsarginių suo­lo per Eu­ro­ly­gos rung­ty­nes? Kas truk­dė iš­spręs­ti gau­sy­bės klai­dų pro­ble­mą?
– Da­bar ma­no ko­men­ta­ras šiais klau­si­mais ne tiek svar­bus. Aš dir­bau, kaip su­ge­bė­jau, sie­kiau maksi­ma­laus re­zul­ta­to. Ta­čiau vis­ko įgy­ven­din­ti ne­pa­vy­ko. Juk te­ko su­si­dur­ti su aukš­čiau­sio ly­gio krep­ši­niu, ku­rio rei­kia mo­ky­tis vi­są gy­ve­ni­mą. Tik tas ne­klys­ta, kas ne­dir­ba.

– At­sis­vei­kin­da­mas su „Žal­gi­riu“ jūs pa­li­ko­te pa­ta­ri­mų ko­man­dai. Ar tai reiš­kia, kad ir ateity­je pa­lai­ky­si­te kau­nie­čius?
– Be abe­jo­nės. Pra­dė­jau dirb­ti su ko­man­da nuo šio se­zo­no pra­džios, pa­dė­jau ją su­komp­lek­tuo­ti. Esu dė­kin­gas klu­bo sa­vi­nin­kui, kad ma­ne pa­kvie­tė dirb­ti į Kau­ną. Pir­mą kar­tą per sa­vo kar­je­rą man te­ko tre­ni­ruo­ti gar­sų ir svar­bų Eu­ro­ly­gos klu­bą ir pa­čiam to­bu­lė­ti kaip tre­ne­riui, pa­tir­ti per­ga­lių džiaugs­mą. Kau­ne bu­vo vis­kas pui­ku: ir dar­bo, ir gy­ve­ni­mo są­ly­gos, ko­man­dą su­pa pro­fe­sio­na­lūs krep­ši­nio žmo­nės, šeš­tas jos žai­dė­jas – iš­ti­ki­mi sir­ga­liai. De­ja, ne vi­sa­da taip su­si­klos­to dar­bas, kaip ti­kie­si. Vi­sur, kur te­ko dirb­ti, aš drau­giš­kai at­si­svei­ki­nau su jų va­do­vais ir žai­dė­jais.

– Ko­kią ma­to­te be jū­sų li­ku­sio „Žal­gi­rio“ per­spek­ty­vą?
– Ge­rą. Ko­man­da jau pa­sie­kė ne­ma­žai. Iš ga­na sun­kios Eu­ro­ly­gos gru­pės įženg­ta į ant­rą eta­pą. Ge­ri re­zul­ta­tai ir LKL čem­pio­na­te, VTB Vieningoje ly­go­je. Bu­vu­siems sa­vo auk­lė­ti­niams no­riu palinkėti, kad jie ir to­liau siek­tų pa­čių aukš­čiau­sių tiks­lų ir nuo­lat to­bu­lė­tų. Ar­tė­jan­čių šven­čių proga vi­sam „Žal­gi­riui“ linkiu, kad jis iš­lik­tų tvir­tas ir gar­sus vi­sos Eu­ro­pos krep­ši­nio že­mė­la­py­je. Vi­sa­da pa­lai­ky­siu Kau­no klu­bą ir ypač džiaug­siuo­si jo pa­siek­tais re­zul­ta­tais.