A.Milaknis: apie taiklių metimų receptą, snaiperio idealą ir atmosferą „Žalgiryje“ 0

Jonas Miklovas, „BasketNews.lt“ korespondentas

Taiklūs Artūro Milaknio tritaškiai yra viena iš priežasčių, kodėl Kauno „Žalgiris“ sėkmingai pradėjo šį Eurolygos sezoną.

28 metų Kauno „Žalgirio“ snaiperis per pirmas ketverias rungtynes iš 16 tolimų metimų pataikė net 11 ir pagal taiklumą Eurolygoje yra trečias (68,8 proc.). Tokio aukšto rezultato visą sezoną tikėtis būtų sunku, tačiau A.Milaknis jau ne pirmus metus demonstruoja, kad turi vieną geriausių metimų Lietuvoje.

Jau pernai 195 cm ūgio krepšininkas Eurolygoje per rungtynes išmesdavo beveik po 4 tritaškius, o tikslą pasiekdavo net 43,2 proc. metimų.

Tinklalapyje „BasketNews.lt“ – pokalbis su A.Milakniu apie tritaškius, klaidinančią gimimo vietą ir mintis apie rinktinę.

– Artūrai, kaip dažnai į Jūsų namus atvyksta gaisrininkai patikrinti, ar nedegate? – prisiminę praėjusios savaitės pasirodymą, pokalbį su A.Milakniu pradėjome linksmai.
– Ačiū Dievui, bet mano namuose gaisrininkai dar niekada nesilankė. Nors tikrai nesupykčiau, jeigu juos reikėtų kviesti prieš kiekvienas rungtynes (juokiasi).

– Be jokių abejonių, metimas yra stipriausias Jūsų žaidimo komponentas. Tai duota Dievo, ar didelio darbo rezultatas?
– Manau, kad metimo pojūtis yra duotas arba įgimtas, o paskui tiesiog reikia jį tobulinti.

– Daugybė snaiperių lieka papildomai po treniruočių ir tobulina savo metimą. Ar Jūs tam irgi skiriate išskirtinai daug dėmesio? Ką labiausiai stengiatės tobulinti individualių treniruočių metu?
– Visada stengiuosi pasilikti po pratybų išmesti savo skaičių metimų. Kartais tą darau prieš treniruotę. „Žalgirio” arenoje turime kamuolių padavinėjimo automatą, kuris labai palengvina procesą. Neužtenka tiesiog atsistoti prie linijos ir mėtyti statiškai, todėl stengiuosi priartėti prie varžybinių situacijų – išmesti po užtvaros, driblingo, taip pat vadinamo „stepbacko”. Juk per rungtynes, ypač Eurolygos, laisvam mesti neduos niekas.

Prieš rungtynes visada į salę ateinu likus 2 valandoms iki jų pradžios: noriu priprasti prie salės, patikrinti lanko kietumą.

– Kiek daugiausiai tritaškių per vienerias rungtynes esate pataikęs?
– Eurolygoje 5, LKL 7, o sporto mokyklų lygyje – 13. Bet apie tai visai negalvoju, rekordu specialiai nesiekiu.

– Ar turite savo snaiperio idealą, su kuriuo norėtumėte pasitikrinti taiklumą?
– Labiausiai prie linijos norėčiau stoti su Reggie Milleriu, jis buvo vienas geriausių metikų, kai augau. Dabar labai smagu būti pasitikrinti su Ray Allenu (šypsosi).

– LKL snaiperio konkurse taip nė karto ir nelaimėjote. Gal pagaliau atėjo metas į jį sugrįžti ir į Kauną parvežti taikliausio žaidėjo trofėjų?
– Kelis kartus dalyvavau, bet nepasisekė, todėl užleidau savo vietą jaunesniems. Manau, kad geriausi snaiperiai pasirodo sezono pabaigoje, kurie turi aukščiausius procentus viso sezono metu.

– Pats esate kaunietis, tačiau visur rašoma, kad esi kilęs iš Tauragės. Kaip taip nutiko?
– Esu sulaukęs šio klausimo ir anksčiau, bet atsakymo kažkodėl niekas neišgirsta. Esu kaunietis. Pirmuosius profesionalaus krepšininko žingsnius žengiau tuo metu NKL rungtyniavusiame Tauragės klube. Klubas pasirūpino licencijos išdavimu, ir, tikriausiai matydami manyje didelį potencialą (juokiasi), už mane užpildė visus biografinius duomenis, įrašydami Tauragę kaip gimimo vietą. Tada dar bandžiau visiems aiškinti, kad yra kitaip, bet galiausiai numojau ranka. Gal jūs tai galite ištaisyti kartą ir visiems laikams?

– Į pagrindinę komandą iš „Žalgirio” dublerių persikėlėte 2007 m. Ar tiesa, kad pačioje pirmoje treniruotėje tritaškiais „apmėtei“ Marcelo Machado?
– Tai buvo taip seniai! Nenoriu nieko klaidinti, gerai jau ir nebepamenu.

– Būdamas „Žalgirio” žaidėju, kiekvienoje treniruotėje nuo pat pirmosios dienos matėte, kaip dirba Marcusas Brownas, Marko Popovičius, Sonny Weemsas, Jonas Mačiulis. Ar dabartinėje savo karjeros stadijoje jaučiate, kad iš jų kažką išmokote?
– Pirmieji metai „Žalgiryje” buvo svajonės išsipildymas, tuos krepšininkus buvau matęs tik per televizorių arba prasilenkęs kur nors persirengimo kambariuose. Kai apsipratau, į viską pradėjau žvelgti kiek paprasčiau.

Išskirtinis šių žaidėjų bruožas – aukštas profesionalumo lygis: savęs priežiūra, visų jėgų atidavimas per kiekvieną treniruotę. Perėjus iš jaunimo komandos pajutau greičio, fizinės jėgos skirtumus. Treneriai reikalaudavo ir aukščiausio lygio kombinacijų išpildymo. Vyresni krepšininkai padėjo su tuo apsiprasti.

Daugiausiai patarimų ir praktinės naudos gavau iš Marcuso Browno. Tai – neeilinis metikas, puikiai suprantantis ir skaitantis žaidimą.

– Pusantrų metų žaidėte Prienuose, buvote vienas iš rezultatyviausių krepšininkų komandoje. Ar dabar pažvelgęs atgal galite pasakyti, kas lėmė tokį fenomenalų „Rūdupio” žaidimą? Atmosfera tarp krepšininkų, trenerio charizma, vadovybė?
– Manau, kad viskas susidėjo po truputį. Susirinko žaidėjai, kurie buvo ne tik geri krepšininkai, bet ir asmenybės. Visi kartu gyvenome viešbutyje, bendravome 24 val. per parą, todėl gerai vienas kitą supratome ir aikštelėje. Žaidėme laisvo stiliaus žaidimą. Apie trenerį aš jau nieko naujo nepasakysiu – visi puikiausiai ir taip viską žino.

– Ar tai, kad „Lietuvos rytas“ patikėjo savo komandos vairą Virginijui Šeškui, Jus nustebino?
– Negaliu pasakyti, kad nustebino. Treneris su mažo biudžeto klubu eilę metų rodė vis gerėjantį žaidimą. Manau, kad jis ir pats laukė šiek tiek rimtesnio iššūkio. Tą ir gavo.

– Pakalbėkime apie „Žalgirio“ trenerių duetą – Gintarą Krapiką ir Šarūną Jasikevičių. Ar iš šalies teisingai atrodo, kad jie ne tik puikiai vienas kitą papildo, bet ir skirtingais aspektais teigiamai veikia komandą?
– Tiesa, šiais metais visas trenerių štabas dirba labai gerai. Rūbinėje niekas nesiskundžia, mes, žaidėjai, jaučiame, kad judame teisinga kryptimi.

Kol Krapikas dirbo su Lietuvos rinktine, Jasikevičius puikiai susitvarkė su savo užduotimi. Nors vyresni krepšininkai ir taip neabejojo jo galimybėmis dirbti treneriu, toks jausmas, kad Šarūnas tai daro jau daugybę metų.

– Šį sezoną esate vienas geriausių žaidėjų laiminčioje Eurolygos komandoje. Galbūt tokia Jūsų forma atkreips ir Lietuvos rinktinės trenerių štabo dėmesį? Ar tai Jūsų svajonė?
– Galima sakyti, kad sezonas dar net neįpusėjo. Tik šią savaitę Eurolygoje baigiame pirmąjį ratą. Noriu išlaikyti tokią formą kiek įmanoma ilgiau. Jeigu pavyks, tada tegul vertina treneriai. Aš koncentruojuosi į darbą klube.

– Šiandien turite puikią galimybę pratęsti pergalių seriją Eurolygoje. Ką žinote apie varžovus?
– Žinome tiek, kad laukia labai sunkios rungtynės su nestandartiniu varžovu: Sasario „Dinamo“ nėra aukšta komanda, neturi tikrų vidurio puolėjų, remiasi individualiais žaidėjų veiksmais. Labai daug ką lems mūsų asmeninė gynyba vienas prieš vieną.

Manau, kad trenerių štabas parengė puikų planą. Į Italiją išskridome likus dviem dienoms iki rungtynių, todėl turėsime laiko ir pailsėti, ir surengti gerą treniruotę. Pažadu, kad atiduosime visas jėgas, kad pirmąjį ratą Eurolygoje baigtume pergalingai.