Paulius Jankūnas – Kapitonas iš didžiosios raidės 0

Lukas Katilius, BasketNews žurnalistas

2003 metų lapkričio 6 diena. 19-metis Paulius Jankūnas žengia ant parketo mače su „Panathinaikos“ ir pradeda Eurolygos karjerą. Nedaugelis galėjo numanyti, kad tą vakarą Kauno sporto halėje jaunuolis atsispirs Europos legendų link.

Dabar 37-erių metų P.Jankūnui 2022 metų balandžio 3-iosios dienos mačas su Belgrado „Crvena Zvezda“ taps emocionaliu atsisveikinimu – sekmadienį Kauno „Žalgirio“ simbolis paskutinį kartą grumsis Eurolygoje.

Didelės dalies „Žalgirio“ ir lietuvių Eurolygoje rekordų autorius – tokiomis žymėmis Paulius atsisveikina su tarptautine erdve. Per visą karjerą kapitono vidurkiai siekė 8,3 taško, 5,1 atkovoto kamuolio, 1,1 rezultatyvaus perdavimo ir 10,4 naudingumo balo.

P.Jankūnas savo mylimame klube per žaidėjo karjerą išvydo visko, o vieną sezoną spėjo paragauti legionieriaus duonos – 2009-2010 m. sezone žaidė Maskvos srities „Chimki“. Visus likusius 18 sezonų kaunietis buvo pasišventęs „Žalgiriui“ ir viename iš jų įgyvendino svajonę dalyvauti finalo ketverte.

Tinklalapyje BasketNews – duoklė įspūdingai P.Jankūno karjerai Eurolygoje. Buvę ir esami veterano komandos draugai prisiminė kertinius Kapitono karjeros momentus, neeilinius gebėjimus aikštėje, vienintelį sezoną ne „Žalgiryje“, ir bandė nupiešti jo ateities kelią.

Debiutinės pamokos iš Arvydo Sabonio

P.Jankūnas „Žalgirio“ pagrindinės komandos duris pravėrė 2003-2004 m. sezone, kai vadovavo Antanas Sireika. Metais prieš tai būsimas žaliai baltų vedlys tapo Lietuvos krepšinio A lygos (dabartinės NKL) čempionu bei buvo pripažintas MVP.

Nuo pat sezono pradžios komandos rotacijoje įsipaišęs P.Jankūnas netruko sulaukti minučių ir Eurolygoje – lapkričio 6 dieną į Kauną atvyko Atėnų „Panathinaikos“. Pirmajame kėlinyje Tanoka Beardas sėdosi ant suolo, o nuo jo pakilo 19-metis jaunuolis.

Antrajame ketvirtyje P.Jankūnas po Mindaugo Timinsko perdavimo dvitaškiu atsidarė savo taškų sąskaitą Eurolygoje.

„Atėjo jaunas žmogus ir gana greitai surado savo vietą, – mačą su PAO prisiminė 34 minutes sužaidęs Dainius Šalenga. – Manau, kad ir žaidėjai, ir trenerių kolektyvas buvo patenkintas. Potencialas matėsi. Visada būdavo, kad ateina jaunų žmonių, tik vieni išsikovoja savo vietą, o kiti ne.“

Galiausiai debiutas virto labai sėkmingu ir naudingu pasirodymu. P.Jankūnas per beveik 28 minutes įmetė 12 taškų (6/7 dvit.), atkovojo 6 kamuolius, atliko 3 rezultatyvius perdavimus ir surinko 18 naudingumo balų.

Kita užduotis buvo paversti vienetinį driokstelėjimą į stabilų žaidimą. Būtent tą sezoną P.Jankūnas turėjo tam bene idealiausius pagalbininkus – priekinės linijos duetą su Beardu ir Arvydu Saboniu priešakyje. Nors abu jie buvo vidurio puolėjai, bet dažnai aikštėje žaisdavo ir kartu. Tačiau didžiausia tobulėjimo priežastis buvo visos komandos talentas.

„Paulius sugebėjo rasti sėkmės receptą darydamas savo darbą teisingai. Kartais žaidėjai daro dalykus, kurių nereikia komandai ar treneriui. Jiems atrodo, kad jie turi savo kelius. Laiką galima išsikovoti ir darant mažesnius dalykus: energija, smulkiomis detalėmis“, – sakė D.Šalenga.

Kiek svarbūs P.Jankūnui buvo tie metai, ypač pamokos iš „Žalgirio“ aukštaūgių, parodo ir vėlesni pokalbiai su ilgamečiu komandos draugu Artūru Milakniu.

„Paulius žaidė kartu su Saboniu, tai žavėjosi, koks buvo „vau“ ateiti į rūbinę, žaisti kartu su Saboniu, kaip lengva būdavo rungtyniauti su juo, tuo pat metu ir bijodavo jo. Tokie niuansai ir rūbinės šnekos labiausiai įstrigo“, – pasakojo A.Milaknis.

Nešvarus ar gudrus?

Likus vienam mačui iki karjeros pabaigos P.Jankūnas savo sąskaitoje turi 2003 atkovotus kamuolius. Antroje vietoje esantis Felipe Reyesas atsilieka daugiau nei dviem šimtais kamuolių (1799).

Neįtikėtina uosle kamuoliams pasižymėjęs žalgirietis nuo pat karjeros pradžios gludino šį elementą, nes nustebinti kitais aspektais savo varžovų negalėjo – P.Jankūnas niekad nebuvo dėjimų asas, bet savo trūkumus kompensavo krepšinio supratimu ir gudrumu.

Pastarąjį žaidimo elementą kai kurie mėgsta vadinti nešvariu žaidimu, bet P.Jankūno bendražygiai turi kitą nuomonę.

„Manau, kad kiekvienas žaidėjas turi savo triukų, – apie P.Jankūno gudravimus kalbėjo D.Šalenga. – Čia yra žaidimo dalis. Tiek gynyboje, tiek puolime tu turi parduoti teisėjui tuos dalykus. Paulius tai labai gerai mokėjo. Priešininkas būdavo teisus, bet teisėjas gal matydavo tik atoveiksmį ar antrą veiksmą.

Aš daugiau tai įvardinčiau kaip kietą, o ne nešvarų žaidėją. Nešvarus žaidėjas specialiai smūgiuoja, kojas kaišioja. Paulius žaidžia kietai ir mokėdavo teisėjams tą parduoti.“

Pirmaisiais karjeros metais Pauliui po krepšiu pamokas dalino Beardas su Saboniu, o aršios konkurencijos netrūko ir tiesioginėje kovoje dėl sunkiojo krašto puolėjo pozicijos. Ypač įsimintinos buvo dvikovos treniruotėse su kitu „Žalgirio“ sistemos auklėtiniu, geru P.Jankūno draugu Tadu Klimavičiumi, bei 2008 m. atvykusiu Ratko Varda.

„Kontakto lygis buvo didžiulis. Iš kiekvieno sezono būdavo bent po du žaidėjus, kuriuos P.Jankūnas išvesdavo iš pusiausvyros, – prisiminė A.Milaknis. – Jis visą laiką stumia į nugarą, remiasi su alkūne į petį. Tokie netyčiniai epizodai, bet pastovus kontaktas. Jei pralošinėja dar varžovas, tai labai lengva išvesti iš kantrybės. Manau, kad kiekvienoje komandoje prisiminčiau bent po vieną žaidėją, kurį jis buvo išnervinęs.“

Aštuonerius metus (2001-2003, 2008-2014 m.) žaliai baltus marškinėlius vilkėjęs T.Klimavičius iki šios dienos puikiai prisimena vieną iš pirmųjų treniruočių su P.Jankūnu.

„Per treniruotę buvome skirtingose komandose ir žaidėme tose pačiose pozicijose, – sakė T.Klimavičius. – Atsimenu kaip dabar, kad mano komanda bėga į priekį, aš lenkiu Paulių. Staiga jaučiu, kad kažkas mane laiko už marškinėlių ir jau matau, kad P.Jankūnas mane lenkia pro šoną. Iškart sakau: „Kodėl tu čia mane laikai?“

Palaikė, pralenkė, paleido ir kaip niekur nieko. Gavosi, kad aš atsilikau, jis atsistojo ir spėjo grįžti į gynybą. Aš buvau nustebęs. Nuo to laiko susipažinau su jo nešvariais žaidimais. Visą karjerą tai jį lydėjo, visi matė. Teisėjams buvo didžiulis galvos skausmas, kaip į jį žiūrėti, nes jis tikrai techniškai mokėjo padaryti, kad ne visi matytų.“

„Aš ko nemokėjau, tai vaidinti, kaip jis moka, – pridėjo T.Klimavičius. – Aš nepropagavau tokių nešvarių žaidimų. Man net nesigauna, o jei darau, tai visi iškart pastebi (juokiasi). Yra kas tik tuo ir gyvena, kad tik apgautų. Galvoja, kaip čia padaryti, kad tas, kuris pašoka, nepašoktų, ar tas, kuris greičiau bėga, nepabėgtų.“

Darbo treniruotėse rezultatai geriausiai pasimatė 2008-2009 m. sezone, kai P.Jankūnas vidutiniškai žaidė po 31 minutę ir fiksavo 13,8 taško, 8 atkovotų kamuolių, 1,2 rezultatyvaus perdavimo ir 15,6 naudingumo statistiką. Pagal naudingumą tai yra antras, pagal taškus – pirmas geriausias rezultatas žalgiriečio karjeroje.

A.Milaknio galvoje iki šiol likę prisiminimai apie puikų tuomet 24-erių kapitono sezoną. Pasak snaiperio, tai – viena iš geriausių P.Jankūno karjeros versijų.

„Buvo gražu žiūrėti į jį pirmaisiais karjeros metais „Žalgiryje“, kai turėdavo gerą vidutinį metimą, bet eidavo ir nugara žaisti. Išskirčiau du geriausius Pauliaus sezonus – 2008-09 m. ir finalo ketverto sezonas (2017-2018 m.), kai tapo Eurolygos mėnesio MVP“, – sakė A.Milaknis.

Beje, tai yra labai ženklus skirtumas nuo pačio pirmo sezono, kuriame P.Jankūnas gavo pasireikšti po beveik 14 minučių ir rinko po 4,6 taško, 2,9 atkovoto kamuolio, 0,6 rezultatyvaus perdavimo ir 4,3 naudingumo balo.

„P.Jankūnas anksti suprato, kad nebus greičiausias, šokliausias žaidėjas, – P.Jankūno tobulėjimą apibūdino A.Milaknis. – Dėl to turėjo kitais dalykais atsverti. Protingumo ir žaidimo skaitymo jam niekada netrūko. Šitas jam tikrai pagelbėjo. Ir treniruotės su T.Klimavičiumi, kai špaguodavosi… (juokiasi)

Labai mokėjo užsiimti poziciją, jaunystėje kontakto lygį palaikydavo visada. Dar dabar visiems sunku suprasti, kaip ir kur jis atsiduria. Jau matai derinio stadijoje – kai gali įvykti varžovo metimas, jis aplink krepšį pradeda sukti ratus ir užsiiminėti poziciją.“

24-erių kapitono pavyzdys

2008-2009 m. sezono mače su Sienos „Montepaschi“ 24-erių P.Jankūnas pirmą kartą į aikštę išbėgo kaip „Žalgirio“ kapitonas. Išskyrus vieną sezoną, kai buvo išvykęs į Rusiją, šių pareigų jis neapleido iki pat dabar.

Tuo metu rūbinėje netrūko spalvingų asmenybių. Pagrindinėje komandoje jau vietą prasiskynę buvo Jonas Mačiulis, Mantas Kalnietis, A.Milaknis, T.Klimavičius. Taip pat žaidė patyręs Dainius D.Šalenga, legionieriai Lorenas Woodsas ir Willie Deane‘as.

„Iš to meto lietuvių jis turėjo didžiausią pagarbą, – kalbėjo A.Milaknis. – Dar buvo Mačiulis, Kalnietis, aš, tai nuo jaunų dienų Paulius buvo politiškiausias. Jis visada būdavo tas, kuris padės. Užsieniečiai klausdavo, kur apsikirpti, kur pavalgyti. Jis nuo pirmų dienų suteikdavo tą informaciją, rūpestį, ir jis tęsiasi iki šiol. Dar tada neatrodė, kad jis taps nepakeičiamu. Galiausiai išrinko ir liko iki pat šios dienos.“

„Kiekvieno kapitono tokia pareiga, bet jo dar didesnis indėlis turėjo būti, nes jis – lietuvis, vietinis, kaunietis, jo komanda, – pritarė T.Klimavičius. – Kaip namų šeimininkas: ateina naujas žmogus, supažindina su taisyklėmis ir važiuoja toliau. Su tuo P.Jankūnas tvarkėsi labai gerai. Aš mačiau visa tai, nes buvau šalia, keisdavosi daug žaidėjų.“

P.Jankūno autoritetas „Žalgirio“ rūbinėje buvo nekvestionuojamas net tada, kai komandą papildė ilgametis Lietuvos rinktinės kapitonas Robertas Javtokas. Abu jie į Kauną atvyko iš Maskvos srities „Chimki“ 2010 m. vasarą.

„Rinktinėje, jei reikėdavo tartis ar spręsti, viską darydavome kartu su patyrusiais žaidėjais, – pasakojo R.Javtokas. – Taip pat ir „Žalgiryje“. P.Jankūnas yra galva, bet prisideda visi lietuviai, ypač „Žalgirio“ mokyklos vaikai. Jie sukuria visą tą atmosferą, padeda Pauliui. Tačiau, aišku, be P.Jankūno šiai dienai sunku užimti tokią vietą, kaip jo, nes jis tikrai tiko ir puikiai atliko tas pareigas.“

Pirmąjį susitikimą su „Žalgirio“ kapitonu prisimena aštuoneriais metais jaunesnis Edgaras Ulanovas. 2010 m. prie Kauno ekipos sistemos prisijungęs jaunuolis turėjo įveikti daug barjerų, kad galėtų išsibandyti pagrindinėje sudėtyje.

Iki debiutinio sezono 2014-2015 metais E.Ulanovas spėjo pažaisti Kauno „Baltuose“, Pasvalio „Pieno žvaigždėse“, Panevėžio „Lietkabelyje“ ir Klaipėdos „Neptūne“. Tačiau pirmoji patirtis su P.Jankūnu įvyko dar anksčiau, kai E.Ulanovui buvo 17 metų.

Tuo metu Edgaras buvo pakviestas į vasaros stovyklą Vilniuje. Krepšininkas mėnesį laiko per agentą Tadą Bulotą, su kuriuo bendradarbiavo ir P.Jankūnas, sportavo su patyrusiais žaidėjais.

„Buvo garbė, smagu treniruotis, – džiaugėsi E.Ulanovas. – Jau tada atsimenu, kad buvo draugiškas. Nesvarbu, kad yra jaunas žaidėjas šalia, bet jį palaiko, padrąsina, duoda patarimų. Jeigu jo pozicijos žaidėjas, tai net neabejoju galimybėmis kažką išmokti.“

Vėliau vyrai susitiko jau „Žalgirio“ rūbinėje, kurioje E.Ulanovas dažniausiai šmirinėdavo ne sezono metu.

„Koks buvo susidarytas įspūdis, toks jis ir pasitvirtino, – kalbėjo E.Ulanovas. – Kapitonas, kuris eina mūru už komandą, išgyvena, kai nesiseka. Lyginant su dabar, buvo žymiai atletiškesnis, pati žaidimo branda. Komandos lyderis ir kapitonas.“

Per karjerą E.Ulanovas matė kapitonus žemesnio pajėgumo ir elitiniuose klubuose. „Fenerbahče“ gretose juo buvo Melihas Mahmutoglu, rinktinėje – Mantas Kalnietis ir Robertas Javtokas. Tačiau P.Jankūno pavardė 30-mečiui yra pati šilčiausia.

„Iš kapitonų man artimiausias buvo P.Jankūnas. Vėlgi, kitoje situacijoje būtų kitaip. P.Jankūnas tiek metų buvo „Žalgiryje“ kapitonas, tai vadinasi viskas buvo gerai. Man asmeniškai jis buvo artimiausias“, – sakė E.Ulanovas.

Vienintelis sezonas ne „Žalgiryje“

2008-2009 m. sezonas „Žalgiriui“ buvo velniškai sunkus. Prasidėjusi ekonominė krizė ir neprotingi vadovybės sprendimai pastūmėjo klubą link išnykimo ribos. Netrukus prasidėjo kalbos, kad žaidėjai net gali nebežaisti, jei negaus sau priklausančių pinigų.

Tą sezoną kauniečiai baigė be legionierių, o BBL, LKL ir LKF taurės finaluose neturėjo šansų prieš visus šlavusį „Lietuvos rytą“. „Žalgirį“ gelbėti ėmėsi vėliau dar didesnę betvarkę pridaręs Vladimiras Romanovas, o 2009 m. vasarą P.Jankūnas pirmą ir vienintelį kartą nusprendė krautis lagaminus – išvyko į Maskvos srities „Chimki“.

„Paprasčiausiai gavau daug geresnį pasiūlymą, – prieš 13 metų BasketNews sakė P.Jankūnas. – Taip pat pats labai norėjau išvažiuoti, nes 6 metus buvau žaidęs viename klube. Norėjosi permainų, reikėjo naujų iššūkių. Dabar pamatysiu, kaip atrodo klubai užsienyje, ir kaip ten viskas vyksta.“

Smalsumas nugalėjo, o sprendimą išvažiuoti palengvino ir tai, kad Rusijoje jis sutiko gerai pažįstamą lietuvį – Robertą R.Javtoką. Centras mėnesiu anksčiau pasirašė sutartį su „Chimki“ ir labai apsidžiaugė išvydęs kolegą.

Daug įtakos P.Jankūno išvažiavimui į Rusiją turėjo ir tai, kad abu lietuvius atstovavo „Interperformances“ agentūroje dirbęs Virginijus Bulotas.

„Pats kažkuo neprisidėjau, bet kai sužinojau, kad juo domisi, pasidarė labai aktualu, – kalbėjo R.Javtokas. – Pačiam būtų smagiau. Rusijoje jau buvau treji metai ir prie legionieriaus duonos buvau pripratęs, bet visada smagu, kai draugai atvažiuoja. Su Ramūnu Šiškausku žaidžiau „Panathinaikos“, su Darjušu Lavrinovičiumi „Dinamo“.

Prisidėjimo (prie P.Jankūno atvykimo – aut. past.) tikrai neturiu, nesu LeBronas, kuris gali nuspręsti, kaip rinkti komandą (juokiasi). Kai pasikalbėjome, tai buvo labai faina, nes sužinojau, kad gali ateiti.“

„Jis tuo metu gavo tikrai gerus pasiūlymus, – pridėjo T.Klimavičius. – Iš tikrųjų, kiekvienais metais jis tokius gaudavo. Tačiau čia jis buvo startinio penketo žaidėjas ir, kaip lietuviui, turėjo didelį atlyginimą. Elitiniuose klubuose tie skirtumai nebuvo tokie dideli, kad apsimokėtų važiuoti. Tais metais jam labai vertėjo išvažiuoti. Ir geri pinigai, ir vaidmuo. Manau, kad turėjo važiuoti. Daugelis sako, kad visą karjerą būtų praleidęs „Žalgiryje“, bet norisi išbandyti ir legionieriaus gyvenimą.“

Pirmoji legionieriaus patirtis P.Jankūnui turėjo savų iššūkių. Vienas iš jų – kalbos barjeras. Iki tol jam rūbinėje prireikdavo tik lietuvių arba anglų kalbos, o tada reikėjo pavartyti ir rusų kalbos žodynėlį.

„Paulius rusiškai kalba taip sakykim… jis suprato, bet sunkiau buvo pasakyti, – kvatojosi R.Javtokas. – Tačiau visi kažkaip gražiai priėmė. Iš manęs juokdavosi, kai vieną žodį ne taip pasakydavau, o ne iš jo, kur dvylika ne tų.“

Taip pat „Chimki“ gretose P.Jankūnas jau nebebuvo kapitonu. Tačiau netruko greitai prisitaikyti prie naujų komandos draugų, juolab, ir charakteris tam labai tiko.

„Legionieriaus metais jis tikrai nebuvo tas, kuris rūbinėje sakytų kalbas, – apie pasikeitusį statusą kalbėjo R.Javtokas. – Tačiau apskritai P.Jankūno charakterį visose rūbinėse gerbia ir myli. Paulius daro juodą darbą, ne myžnius (juokiasi). Tas, kuris pastoviai dirba, atsiduoda, ir pagarbą išsikovoja.

Kai grįžo į „Žalgirį“, paragavęs legionieriaus duonos, subrendo, kaip asmenybė, ir pradėjo dar didesnę naudą nešti komandai. Charakterio savybės pas jį visada buvo diplomatinės, geros, niekam jis nekliūna, su niekuo nekonfliktuoja.“

P.Jankūnas „Chimki“ turėjo taikytis prie visai kitokio vaidmens aikštelėje nei „Žalgiryje“. Kai kuriais momentais jis turėjo persiorientuoti iš sunkiojo krašto į lengvojo krašto poziciją. Taip įvyko dėl to, nes Paulius komandoje pakeitė Jorge Garbajosa, o treneris Sergio Scariolo lietuvį matė kaip panašų žaidėją.

Eurolygoje P.Jankūnas išmetė daugiau tritaškių nei dvitaškių (20/53 trit., 27/46 dvit.). Jo statistika per 16 mačų siekė vid. 25 min., 8,2 taško (37,7 proc. trit.), 4,9 atkovoto kamuolio, 0,8 rezultatyvaus perdavimo ir 9,6 naudingumo balo.

Nepaisant to, kad teko taikytis prie iki tol nepažintų nurodymų, R.Javtokas jautė, kad partneriui tokia patirtis išeis į naudą. P.Jankūnas greitai įrodė, kad gali prisitaikyti. Lapkričio mėnesį į Oldenburgo „EWE Baskets“ krepšį jis sumetė 3 tolimus metimus iš 4, iš viso surinko 23 taškus, 7 atkovotus kamuolius ir 27 naudingumo balus.

Tačiau komandiniais rezultatais kalnų nuversti nepavyko. „Chimki“ tą sezoną Eurolygoje baigė kovas „Top 16“ etape, VTB Vieningoje lygoje mače dėl trečios vietos nusileido „Žalgiriui“, o Rusijos Superlygos finale 0-3 nepasipriešino Maskvos CSKA.

R.Javtokas tikino, kad „Chimki“ vadovybė rezultatais buvo patenkinta, tačiau po sezono nutiko atvirkščiai – abu lietuviai turėjo ieškotis naujos komandos.

„Po sezono mus abudu atleido, – pasakojo R.Javtokas. – Tas parodo, kad tikriausiai kažkur netenkino (rezultatai). Asmeniškai nė vienas negavome priekaištų, tikėjome, kad liksime kitam sezonui, nes turėjome garantuotus kontraktus. Dėl agento klaidos taip gavosi, kad buvome atleisti.“

Būdamas Rusijoje, P.Jankūnas nenustojo sekti „Žalgirio“ reikalų. Jo mylimoje komandoje tuo metu vyko įdomūs procesai, kurių epicentre buvo Romanovas.

„P.Jankūnui „Žalgiris“ buvo labai artimas klubas ir žinojome visas tas peripetijas tiek iš vidaus, tiek iš išorės“, – sakė R.Javtokas.

„Žalgiris“ surado pakankamai resursų 2010 m. vasarą į komandą prisitraukti du Lietuvos rinktinės aukštaūgius – P.Jankūną ir R.Javtoką. Taip „Žalgirio“ ir rinktinės kapitonai suvienijo jėgas po dar viena vėliava.

Sugrįžimas visam laikui

Į Kauną sugrįžęs P.Jankūnas vėl tapo kapitonu ir vienu lyderių. Nuo 2010-2011 m. iki 2017-2018 m. sezono puolėjo minučių vidurkis nenusileido žemiau 20. Nuo 2013 m. Paulius įgavo įspūdingą formą, kai penkis sezonus paeiliui rinko dviženklį naudingumą.

„Žalgirio“ simbolis kartu su R.Javtoku tapo kertiniais priekinės linijos žaidėjais. 2013-2014 m. sezone P.Jankūno vidurkiai siekė 8,8 taško, 6,5 atkovoto kamuoliai ir 11,9 naudingumo balo. R.Javtokas pridėdavo po 9,7 taško, 5,3 atkovoto kamuolio ir 12,7 naudingumo balo.

R.Javtokas per karjerą žaidė kartu su eile elitinių sunkiųjų kraštų, tokių kaip Linas Kleiza ar Antonis Fotsis, bet duetas su P.Jankūnu jam buvo maloniausias.

„Nereikėjo aiškintis, kas kieno žaidėją gins, kada reikia pagalbos vienas kitam. Kai atsiranda pasitikėjimas, vienas kito supratimas, tai žymiai palengvina tavo užduotis. P.Jankūnas tikrai buvo tas žmogus.

Aišku, treniruotėje prieš jį šlykščiausia žaisti (juokiasi). Jis išvaro iš kantrybės bet kurį žaidėją. Net T.Klimavičių, kuris gero būdo žmogus, bet ir jį išvarydavo, nes turi savo prijomų visą arsenalą, nuo kurių niekas nepabėga.

Kai prie Šaro žaisdavome vienas prieš vieną per visą aikštelę, Paulius net nesustodavo pažiūrėti. Juokinga, kai du aukštaūgiai vienas prieš kitą driblinguoja, o mes vienas kitam kontakto tikrai negailėdavome. Galima sakyti, niekada ir neįmesdavome, nes kažkuris į outą iškrisdavo (juokiasi). Visiems tai daug juoko sukeldavo, bet mums – azarto, sportinio pykčio ir noro. Super iš tikrųjų buvo, geri laikai“, – geros nuotaikos nestokojo R.Javtokas.

2014 m. „Žalgirio“ pagrindinėje sudėtyje šanso sulaukęs E.Ulanovas gavo progą rungtyniauti ir su P.Jankūnu, kuris tuo metu jau buvo 29-erių.

Nepaisant to, kad ir taip ribotas atletiškumas slopo, efektyvumas su metais tik didėjo. Taip pat platėjo ir gudrių judesių arsenalas, kuriais P.Jankūnas pasižymėjo dar prieš išvykstant į „Chimki“. Sugrįžęs į Kauną, puolėjas jau pats tapo mokytoju savo varžovams ketvirtoje pozicijoje. E.Ulanovui labiausiai įstrigo dvikovos treniruotėse, kuriose ne kartą kapitonas buvo nesustabdomas.

„Paulius dominuodavo žiauriai. Visokių atvejų buvo. Ir į neviltį eidavo, nes paprasčiausiai jis žinojo, ką reikia daryti. Vienus, dvejus metus žaisti su Pauliumi begalę naudos duoda, kurią gali pats panaudoti“, – kalbėjo E.Ulanovas.

„Žinoma, daug buvo tokių (aut. past. išerzintų žaidėjų) ne tik Eurolygoje, bet ir LKL, – pridėjo Ulė. – Paulius žino, kaip pasistatyti kūną, kur uždėti rankas, kur dar labiau priversti varžovą jaustis nepatogiai. Tačiau visi sako, kad P.Jankūnas – nešvarus žaidėjas. Nelabai atsimenu tokių situacijų, kad jis būtų sutraumavęs ar sužeidęs kokį varžovą. Nešvarus žaidėjas yra tas, kuris traumuoja ar nori specialiai sužeisti. Kažkur gali išvesti varžovus iš proto, nes moka palaikyti, teisėjas to nepamato. Normalu, kad išveda iš kantrybės. Čia yra irgi talentas.“

Kertinis pasikeitimas tiek „Žalgirio“, tiek P.Jankūno žaidime įvyko įpusėjus 2015-2016 m. sezonui – Gintarą Krapiką vyriausiojo trenerio pareigose pakeitė Šarūnas Jasikevičius. Pirmaisiais metais talentingasis strategas apsiprato, laimėjo LKL žiedus, o antraisiais metais žaliai balti pademonstravo perversmą – ėmė artėti link Eurolygos atkrintamųjų.

2016-2017 m. sezone žalgiriečiai reguliariajame sezone finišavo dešimti ir liko per dvi pergales nuo aštuntosios pozicijos. Puikų sezoną iliustravo ir užfiksuotas P.Jankūno asmeninis taškų rekordas mače su Maskvos CSKA.

Puolėjas per 31 minutę suvertė 30 taškų (7/13 dvit., 1/1 trit., 13/15 baudų) ir sukaupė 37 naudingumo balus. P.Jankūnas buvo visai netoli ir karjeros naudingumo rekordo, kurį jis užfiksavo 2011 metais (38 naud. bal.).

„Ten buvo jo gulbės giesmė, – pajuokavo A.Milaknis. – CSKA keitėsi ginamaisiais, tai jis tuos mažiukus labai lengvai „valgė“ po krepšiu. Šaro sistema irgi jau buvo atidirbta, visi žinojome, kur pasiprašyti kamuolio, kur nusimesti. Paulius ir tritaškių, ir iš po krepšio primėtė. Puikiai prisimenu šias rungtynes.“

Svajonės įgyvendinimas

2017-2018 m. sezonas šiemet atrodo kaip sapnas. Dabar „Žalgiris“ iki paskutiniųjų bando ištrūkti iš Eurolygos turnyrinės lentelės apačios, o tada nužygiavo iki pat finalo ketverto.

Reguliariajame sezone žalgiriečiai per 30 turų iškovojo 18 pergalių ir užėmė šeštą vietą. Įspūdinga atkarpa P.Jankūnui buvo gruodį, kai visose penkeriose rungtynėse į pergales vedęs kapitonas vidutiniškai pelnė po 14,4 taško ir rinko po 16 naudingumo balų bei pirmą kartą karjeroje buvo pripažintas naudingiausiu mėnesio krepšininku.

P.Jankūnas buvo įvardytas kaip vienas iš devynių kandidatų atsiimti MVP statulėlę. Jos negavo, tačiau buvo išrinktas į to sezono antrąjį Eurolygos simbolinį penketą. Jis per 22 minutes rinko po 11,3 taško, 4,9 atkovoto kamuolio, 1,4 rezultatyvaus perdavimo ir 13,7 naudingumo balo.

„Buvo pagavęs tokią formą… jis pats geriau pasakytų, ar tai buvo geriausias jo sezonas, – apie įspūdingą P.Jankūno žaidimą atsiliepė E.Ulanovas. – Jo pikenpopas tapo kertiniu, kartais net ir centru žaisdavo. P.Jankūnas labai daug prisidėjo prie mūsų rezultato.

Kaip kapitonas, jis apjungia rūbinę. Pradžioje tai visą laiką yra prioritetas, o P.Jankūnas tai daro puikiai, nes turi pagarbą. Žinoma, smagu, nes tiek metų atiduota „Žalgiriui“. Ne kiekvienais metais su tokia komanda gali išeiti į finalo ketvertą. Smagu dėl jo visų rekordų, ketverto, kitų titulų, kuriuos jis yra iškovojęs. P.Jankūnas yra tikras žalgirietis, o mes tokius, kurie atsidavę ir rodo viską darbais, labai gerbiame.“

Ketvirtfinalyje laukė akistata su Pirėjo „Olympiakos“, kurios gretose P.Jankūną sustabdyti norėjo dar dvi Eurolygos legendos Georgios Printezis ir Vassilis Spanoulis.

„Žalgiris“ per pratęsimą laimėjo pirmąjį mačą Pirėjuje, tačiau serijos rezultatas tapo lygus po dviejų dienų. Į Kauną sugrįžę žalgiriečiai turėjo puikų šansą patekti į finalo ketvertą savo aikštėje ir juo pasinaudojo – 3-1 laimėta serija.

Geriausias mačas P.Jankūnui ketvirtfinalyje buvo trečiasis, kurį „Žalgiris“ laimėjo 80:60. Jis per 18 minučių įmetė 13 taškų (5/5 dvit., 3/4 baudų), atkovojo 6 kamuolius, atliko 3 rezultatyvius perdavimus ir surinko 21 naudingumo balą.

Finalo ketverte autsaideriu laikytas „Žalgiris“ kibo į atlapus Stambulo „Fenerbahče“, kurią treniravo Željko Obradovičius. Žalgiriečiai iki pat ketvirtojo kėlinio vidurio išliko arti, bet perėmę iniciatyvą turkai nugalėjo 76:67.

Tokio didelio įvykio klubo istorijoje nenorėjęs paleisti „Žalgiris“ vis tiek paliko Belgradą su pergale – mažajame finale 79:77 palaužė Maskvos CSKA.

„Visiems buvo didis įvykis, – finalo ketvertą prisiminė A.Milaknis. – Jam buvo ypatingai malonu. Žinote, kai žaidi, giliai širdyje tiki tuo šansu ir galvoji: „Viskas gerai, patekome, bet davai pabandome kažką daugiau ketverte“. Aišku, gaila, kad nepasisekė tas pusfinalis. Bet dabar sezonas po sezono matome, kaip sunku patekti į tą ketvertą. Dabar galime tai laikyti dar vienu įspūdingu Pauliaus karjeros laimėjimu.“

Tai, koks „Žalgiris“ buvo geras, parodo ir miestai, kur išvyko to sezono lyderiai. Keviną Pangosą čiupo „Barcelona“, Vasilije Micičių – Stambulo „Anadolu Efes“, Axelį Toupane‘ą – Pirėjo „Olympiakos“. Už metų pelningesnius kontraktus kitose ekipose gavo ir Brandonas Daviesas bei Aaronas White‘as.

Po sugrįžimo į „Žalgirį“ P.Jankūnas matė ir daugiau pavyzdžių, kai žaidėjai pasikelia vertę. Pavyzdžiui, Jamesas Andersonas, Brockas Motumas ar Justinas Dentmonas.

Daug liaupsių už patobulėjusius žaidėjus keliaudavo „Žalgirio“ sistemai arba tiesiogiai Šarūnui Jasikevičiui. Tačiau A.Milaknio nuomone, P.Jankūnas buvo lygiai tiek pat svarbus.

„Paulius jau pradėdavo dirbti nuo žaidėjo pasirašymo. Užmegzdavo kontaktą, palaikydavo tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Jis buvo puiki jungiamoji grandis žaidėjams ir dideliems žmonėms. Mokėdavo ir high-low, ir pasą paduoti, ir po pikenpopo susimesdavo. Galbūt jis buvo mažiausiai matomas žmogus, bet kai toje virtuvėje sukiesi, puikiai matai, kaip jis pakelia žaidėjo vertę.

Dabar, kai nuvažiuojame pas išvykusius žaidėjus, kurie pasirašė pelningesnius kontraktus, visada pajuokaujame, kad turi procentą pervesti Pauliui už visus rezultatyvius perdavimus, pelnytus taškus ir taip toliau“, – sakė A.Milaknis.

„Komanda turi turėti gerą rūbinę ir visi turi siekti vieno tikslo, – pridėjo E.Ulanovas. – Kai komanda žaidžia gerai, statistika nublanksta. Pas mus ir nebūdavo, kad vienas žaidėjas renka po 15 taškų. Visi apylygiai, maždaug po 10. Ir komanda žaidžia gerai.

Didelės komandos mato, kad atėjo iš kažkur į Eurolygą ir įsipaišė. Naujiems žmonėms reikia įsilieti į rūbinę ir suprasti, kad komanda yra aukščiau nei individuali statistika. P.Jankūnas ir kiti lietuviai bandome paaiškinti, kad tie dalykai prives prie didesnių dalykų. Tie žaidėjai, kurie pasidarė „Žalgiryje“ karjerą, jie geriausiai tą mokėjo daryti.

Jie liko rūbinėje, buvo geri žmonės, suprato, kokios čia yra vertybės, kada galima tikėtis gero. Nebus taip, kad atvažiuoji į „Žalgirį“, pasidarai statistiką, komanda pralaimi ir tu išvažiuosi. Komanda žaidžia gerai ir žmonės, kurie supranta krepšinį, tą mato. Ir nereikia daug taškų rinkti. Tuos dalykus Paulius ir bando perteikti komandai tiek aikštelėje, tiek už jos ribų.“

Rekordinis palikimas ir pareigos „Žalgirio“ biure

P.Jankūnas tapo ne tik „Žalgirio“, bet ir Eurolygos rekordininku. Vargu, ar artimiausiu metu kažkam pavyks bent priartėti prie įspūdingų žalgiriečio pasiekimų.

37-erių puolėjas karjerą baigs kaip rezultatyviausias lietuvis Eurolygoje, daugiausiai atkovojęs kamuolių ir mačų sužaidęs krepšininkas. Tokie neeiliniai pasiekimai, pasak komandos draugų, turi būti įprasminti.

„Žalgirio“ legendomis Eurolygoje nuolat įvardijami Arvydas Sabonis, Modestas Paulauskas, Jonas Kazlauskas, Vladas Garastas bei legionieriai Tyusas Edney, Tanoka Beardas, Anthony Bowie. O kokią vietą tarp „Žalgirio“ legendų užima P.Jankūnas?

„Tai yra ilgiausiai išbuvęs žmogus komandoje, bet jei turėtų su Madrido „Real“ kontraktą – ar būtų „Žalgiryje“? – svarstė R.Javtokas. – Aš manau, kad jis to lygio žaidėjas, kuris atspindi „Žalgirį“. Tai yra vienas labiausiai nusipelniusių klubui žaidėjų.

Ar tai yra geriausias? Nenorėčiau nuvertinti kitų. To pačio Kalniečio, Mačiulio, Štombergo ir kitų nuo Sabonio vardinant. Pagal rezultatus P.Jankūnas yra stabiliausias, stipraus talento, per darbą be atletiškumo daugiausiai pasiekęs žaidėjas.“

„Jei atsižvelgsime į visus „Žalgiryje“ užfiksuotus rekordus, kurių nežinau, ar kam gyvenime pavyks sumušti, galima sakyti, kad taip – P.Jankūnas geriausias žalgirietis Eurolygoje“, – sakė T.Klimavičius.

„Vertinant laiką, kurį jis čia praleido – taip, P.Jankūnas geriausias žalgirietis Eurolygoje, – nuomonę pateikė E.Ulanovas. – Buvo žmonių talentingų, kurie pažaidė vieną sezoną ir viskas. Tai klausimas, iš kurios pusės vertinsi. Už visą seką, atsidavimą, triūsą, tai dėčiau Paulių prie vienų iš geriausių žalgiriečių Eurolygoje. Jis nusipelnė to, yra rekordininkas.

Atrodo, „Žalgiryje“ žaidžia daug kas, bet tai reikia padaryti. Tu turi būti solidus, kad surinktum statistiką. Vien dėl šių dalykų Paulius turi sulaukti kredito tarp visų laikų geriausių. Taip, yra be galo talentingų žaidėjų, kurie pažaidė vieną sezoną ir išvažiavo, bet praleistu laiku P.Jankūnas yra pranašesnis už bet ką.“

„Sunku vertinti, nes Sabonis žaidė kitais laikais, vėliau atėjo vienam sezonui ir parodė, kad turi parako užtektinai, – vertino A.Milaknis. – Tačiau Paulius rodė stabilumą, žaidė tame pačiame lygyje, nebuvo didelių kalnelių. Aišku, traumų pasitaikydavo. Aš manau, kad Paulius turi ir gali būti gretinamas su geriausiais visų laikų žalgiriečiais. Tikrai tikiu, kad jo marškinėliai pakils į „Žalgirio“ arenos palubes.“

Atviras klausimas lieka, kokias kitas pareigas krepšinyje, jei jų imsis, galėtų užimti P.Jankūnas. E.Ulanovas bei T.Klimavičius jau turi atsakymą.

„Aš Paulių matau su kostiumu ir užimant pareigas „Žalgirio“ ofise. To ir palinkėsiu, tikiuosi, kad taip įvyks“, – nusišypsojo E.Ulanovas.

„Aš esu įsitikinęs, kad jis liks „Žalgiryje“ su kažkokiomis pareigomis, – kalbėjo T.Klimavičius. – Kaip ir aš, treneriu jis nenorėtų būti, bet kažką tikrai ras ofise.

Toks, kaip P.Jankūnas, tikrai yra labai svarbus. Kaip Lietuvai Sabonis, taip „Žalgiriui“ P.Jankūnas. Jis visur žinomas, pasiekimai kalba už save. Daug kur krepšinyje tokie vardai gali nulemti ir rėmimo klausimus. Vis tiek tokį vardą susikurti reikėjo ne vienų metų, o dvidešimties.“

Kiti neatmeta varianto, kad P.Jankūnas galėtų tapti treneriu, nes sukaupta patirtis – neįkainojama.

„Tokie žaidėjai, kaip P.Jankūnas, su savo darbu aikštelėje, darbštumu, krepšinio supratimu, turėtų likti krepšinyje, – sakė R.Javtokas. – Aš tikiu, kad „Žalgiris“ jį pasiliks. Po kelerių metų jis įgaus patirties, bus geras vadovas. Nesvarbu, ar jis pasirinktų treniruoti, ar būti vadovu. Aš jam to linkėčiau ir norėčiau. Kaip aš sakau, šiai dienai be tokių žmonių krepšinis pradeda eiti tik į vadybinę pusę.“

„Aišku, pirmiausia poilsio, – linkėjo A.Milaknis. – Vėliau būtų įdomu išvysti trenerio vaidmenyje, kad ir kaip būtų keista, kai jis treneris, o aš – žaidėjas. Manau, kad jis atras savo kelią. Jau dabar, turbūt, yra susidėliojęs viską, pasiruošęs karjeros pabaigai, kuri, manau, tęsis krepšinyje.“

Kiekvienam krepšinio fanui „Žalgirio“ rungtynės nebebus tokios pačios, kaip buvo pastaruosius 19 metų. „Žalgiris“ XXI a. keitėsi, išgyveno krizes, vėliau iš jų kilo, demonstravo gerus rezultatus ir nuopolius. Tačiau Paulius visada buvo šalia. Tai yra bene gražiausia žaidėjo ir klubo sąsaja Lietuvos krepšinyje, o sekmadienį tapsime jos liudininkais paskutinį kartą.

„Kiekvienas žaidėjas norėtų turėti tokį komandos draugą šalia. Tiek galiu pasakyti“, – geriausia įmanoma nata pokalbį užbaigė D.Šalenga.