M.Kalnietis sirgaliams: „Kalnas išeina iš „Žalgirio“, bet „Žalgiris“ iš Kalno neišeis niekada“ (VIDEO) 0

Jonas Lekšas, BasketNews žurnalistas

„Kalnas išeina iš „Žalgirio“, bet „Žalgiris“ iš Kalno niekada neišeis“, – taip savo kalbą ant parketo užbaigė Lietuvos krepšinio legenda Mantas Kalnietis.

Paskutinėse karjeros rungtynėse M.Kalnietis per 21 minutę pelnė 5 taškus ir atliko 3 rezultatyvius perdavimus, bet „Žalgiriui“ nepavyko pergale atsisveikinti su klubo legenda – šeimininkai 76:80 pralaimėjo Jonavos „CBet“.

Visgi po rungtynių vykusioje spaudos konferencijoje M.Kalnietis pernelyg didelio dėmesio mačui skirti nenorėjo, nors pripažino, kad su emocijomis tvarkytis nebuvo lengva.

„Emocijas paskutines 24 valandas buvo tikrai sunku sutramdyti, nors miegojau gerai, nuo pačio ryto jaučiausi kaip ne savas. Turbūt tai yra normalu, – spaudos konferenciją pradėjo M.Kalnietis. – Labai daug prisiminimų, istorijų ir panašiai. Nelabai, sakyčiau, kad pavyko susitvarkyti su tuo. Šiandien labai sunku kalbėti apie rungtynes. Negaliu normaliai pabaigti, turiu dar prisicirkinti kartu su komanda.“

M.Kalnietis dabar neria į futbolą – krepšininkas tapo Kauno „Žalgirio“ futbolo klubo prezidentu ir užsiims darbu vadyboje. Visgi Kalnas neatmeta varianto, kad ateityje sugrįš rimtam darbui į krepšinį.

„Žalgirio“ legenda atskleidė, kad svarsto apie treniravimą, o taip pat pridūrė, kad jau dabar yra sulaukęs pasiūlymų.

„Buvo, bet nėra taip, kad esu uždėjęs kryžių ant krepšinio, – paklaustas, ar nebuvo minčių imtis krepšinio trenerio darbo, atskleidė M.Kalnietis. – Tikrai ne, aš tuo gyvenu 30 metų. Dabar yra tokios mintys, kad man labai brangus Kaunas. Ir jeigu tu imi trenerio darbą, atsiduodi 100 procentų ir tada dažniausiai reikia kažkur iškeliauti. Per karjerą užsienyje praleidau apie 10 metų. Aš taip pasiilgau Kauno, Lietuvos. Šitas sprendimas dėl futbolo buvo priimtas, turbūt, būtent dėl to, kad likčiau savo mieste, savo šalyje ir nekeliaučiau į kitus krepšinio klubus.

Jeigu ateityje kažkas apsiverstų… niekada nesakau niekada. Galbūt man vėl pradės labai trūkti krepšinio. Jau dabar esu susilaukęs pasiūlymų, kad vos ne dabar eiti ir treniruoti. Kol kas aš nuo jų susilaikau, bet niekada nesakau ne.“

– Mantai, kuris sezonas karjeroje tau buvo įsimintiniausias?
– Yra tų įsimintinų sezonų tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Jeigu reikėtų išsirinkti vieną, su daugiausiai nuotykių, tai būtent tas sezonas, kai Gintaras Krapikas sakė: „Penkios minutės iki katastrofos.“ Mes vos neiširome, bet su lietuviška chebra kovojome. Tas sezonas buvo tikrai iš širdies, o ne dėl kažkokių materialinių dalykų.

– Ar futbolininko Gerardo Pique pavyzdys padarė įtakos baigti karjerą anksčiau, o ne su kontrakto pabaiga?
– Ne. Aš pats pajaučiau. Visada norėjau būti svarbus, kažką duoti komandai. Atėjo toks momentas, kad jaučiu, jog net per treniruotes, ar aš esu, ar ne, didelio skirtumo niekas nejaučia. Supratau, jei nesi reikalingas komandai, kad ir kaip skaudu, reikia palikti ją duodant kažką gero. Esu laimingas, kad kažkokiu būdu galėjau „Žalgiriui“ dar padėti.

– Mantai, buvo išvardinti tavo visi pasiekimai, laimėjimai. Šalia to galima pridėti, kad 10 tūkstančių žmonių šiandien verkė. Kaip pačiam sekėsi emocijas tramdyti? Turbūt tą kalbą pasakyti buvo sunkiau nei žaisti.
– Vienareikšmiškai. Žinojau, kad kažką reikės pasisakyti. Negalvojau, kad taip gausis, kaip gavosi, nes jau gavau pagyrimų. Tai buvo žodžiai iš širdies, kaip aš jaučiuosi, kaip jaučiausi visą gyvenimą ir kam esu dėkingas.

– Virginijus Šeškus atskleidė, kad neišpildei jam pažado.
– Pusiau išpildžiau. Ne pas jį pabaigiau, bet prieš jį. Buvo tokia istorija. Sakiau, kad baigsiu karjerą Prienuose, bet jis irgi nebe Prienuose.

– Kaip dabar atrodys rytojus?
– Labai gerai atrodys, nebus, kada ilgai galvoti. Su Pauliumi Jankūnu ir Gediminu Navicku 9:30 turiu vadybos paskaitą. Keliausime toliau gyvenime.

– O kaip dabar būsi šalia prie „Žalgirio“? 
– Nenoriu užbėgti įvykiams už akių, kadangi su Pauliumi Motiejūnu ir Jankūnu kalbėjome apie kitus žingsnius. Pirmiausia buvo noras baigti krepšininko karjerą ir nesimėtyti. Rytoj susėsime ir dėliosime gaires, kaip toliau atrodys mano gyvenimas.

Man šita komanda ir tas „Žalgiris“ toks mielas, aš įsiprašiau, kad sezone norėčiau pas juos pasirodyti, pasportuoti šalia, nuvažiuoti į rungtynes, ką dariau šiemet, palaikyti nuo atsarginių suoliuko. Gal kažkokį patarimą duoti. Labai tikiuosi, kad sezonas baigsis gerai, bus gerų akimirkų, galėsime pašvęsti. Šitą irgi moku, kai reikia (juokiasi). Man norisi nepalikti rūbinės, žaidėjų. Dauguma baigusių karjeras krepšininkų sako, kad labiausiai pasiilgsta rūbinės bajerių.

– Kai Isaiah Tayloras patyrė traumą, buvo daug juokelių, kad galbūt persigalvosi. Tuo pačiu buvo pastebėjimų, kodėl nepalaukei KMT. Ar nebuvo pergalvojimų, kad paskubėta?
– Ne, nebuvo. Aš esu toks žmogus, kaip ir pernai priimtas sprendimas dėl rinktinės, taip ir dabar. Tai nebuvo spontaniškas ėjimas. Nuosekliai išanalizavau, kaip viskas vyksta, ir ramiai priėmiau sprendimą. Emocijos atrodo verda, bet viduje yra ramybė, kad pasielgiau teisingai. Kažko laukti nemačiau prasmės. Kai esi tokioje organizacijoje kaip „Žalgiris“, turi duoti kažkokios naudos. Aš pajaučiau, kad jos nebeduodu, ir nebenorėjau būti tas inkaras.

– Edgaras Ulanovas sakė, kad bandė perkalbėti jus. Kokių dar sulaukėte atsiliepimų iš užsienio, Lietuvos? Ar daug buvo replikų?
– Buvo visokiausių klausimų. Pirmasis įspūdis, kai pasakai, kad baigi, reikia su tuo susigyventi ir kitiems. Dauguma suprato mano sprendimą ir jį palaikė. Šiandien buvo smagus įvykis, kuris ne tik, kad paliko įspūdį, bet vos ir nesugraudino. Vienas draugas iš Milano laikų atsiuntė bilietą. Parašė, kad yra su manimi ir į šitą vietą niekas nesės (juokiasi). Visokiausių buvo sveikinimų – Marko Popovičius vakar skambino, Krunoslavas Simonas puikiai suprato mane. Kalbant apie lietuvius, daug susilaukiau sveikinimų ir pats dėkojau, kurie prie mano karjeros prisidėjo.

– Kaip naują gyvenimo etapą įsivaizduojate?
– Kol kas labai negalvoju. Žinau, kad sportuosiu, daugiau laiko pasistengsiu skirti vaikams. Bus pereinamasis etapas, reikės prisitaikyti prie naujų dalykų.

– O futbolo klubo veikloje, kiek esate pasiruošęs aktyviai įsitraukti?
– Pirmas dalykas, nebūsiu tas žmogus, kuris bus atsakingas už sporto sritį. Tikrai nesugebu rinkti į komandą futbolininkų ar panašiai. Mano pagrindinis noras futbole būtų tai, kad klubas vertybiškai priartėtų prie krepšinio komandos. Turime įdiegti tuos dalykus, kas veikia krepšinio klube. Po truputį norime keisti futbolo veidą. Tai – daugiau vadybinis darbas.

– Nemaža dalis profesionalų po karjeros pereina į mėgėjų krepšinį. Vasarą jau gali komandos suklusti?
– Negalvoju dar apie tai. (juokiasi) Su P.Jankūnu pasitarsime, ką mes čia veiksime, ir užkursime kokią komandą kažkurioje sporto šakoje. Pasitarsime.

– Po P.Jankūno iškėlimo marškinėlių užsiminei, kad galbūt pats nesi to vertas. Pasikeitė nuomonė?
– Vienareikšmiškai, nepasikeitė. Aš galvoju, kad gyvenime jaučiu dalykus, kurie turi būti. Kad ir kaip faina, nesu nusipelnęs to. Tai yra visiškai išskirtiniai žmonės.