D.Lavrinovičius: „Tikiuosi pavyti Kšyštofą“ 0

Kauno „Žalgirio“ vidurio puolėjui Darjušui Lavrinovičiui lapkričio 1-ąją sukako 24 metai. Tačiau šis gimtadienis nebuvo pats linksmiausias 212 cm ūgio krepšininko gyvenime. Dėl vasarą patirtos kairės kojos traumos jis vis dar negali žaisti. „Gaila, nes jau ketvirtadienį prasideda Eurolygos varžybos“, – „Žalgirio“ tinklalapiui teigė D.Lavrinovičius.

Treniruojasi individualiai

– Lapkričio 6 dieną „Žalgiris“ žais pirmąsias Eurolygos turnyro rungtynes su Atėnų „Panathinaikos“ komanda. Tu rungtyniauti negalėsi. Ar labai lauki debiuto Eurolygoje?

– Trokštu išmėginti jėgas aukšto lygio varžybose. Bet į aikštę įbėgti galėsiu tik po Naujųjų metų. Kažkada apie žaidimą Eurolygoje galėjau tik pasvajoti. Norai virsta realybe. Išsigydžius traumą bus puiku rungtyniauti vienoje komandoje su Arvydu Saboniu. Anksčiau apie tai nedrįsdavau net pagalvoti.

– Traumą patyrei vasarą per Lietuvos rinktinės pratybas. Kas atsitiko?

– Kairė koja buvo tramuota dar anksčiau, kai žaidžiau Alytaus „Alitoje“. O per šalies rinktinės treniruočių stovyklą ant kojos užšoko Virginijus Praškevičius. Padarius nuotraukas, paaiškėjo, kad plyšę kryžminiai raiščiai.

– Kaip vyksta reabilitacija, ką gali daryti per treniruotes?

– Treniruojuosi individualiai su „Žalgirio“ fizinio parengimo treneriu Aleksandru Kosausku. Darau specialius pratimus, man atliekamos įvairios procedūros, kad sutvirtėtų kairės kojos raumenys. Vakarinėje treniruotėje kilnoju štangas ir neišvengiu procedūrų. Kartu su komanda į krepšį nemėtau. Kai visi baigia treniruotę, tada galiu pamėtyti ir aš.

Svajoja žaisti vienoje komandoje su broliu

– Prieš penkerius metus visi krepšinio specialistai Tave laikė perspektyvesniu žaidėju už brolį Kšyštofą. Tačiau dėl traumos Tu negalėjai atstovauti Lietuvos rinktinei Švedijoje, o brolis tapo Europos čempionu. Kaip manai, kuris iš jūsų dabar yra geresnis krepšininkas?

– Šiuo metu brolis geresnis. Jis spėjo įgyti daugiau patirties, nes atstovavo Lietuvos rinktinei, ragavo legionieriaus duonos. Tačiau aš tikiuosi Kšyštofą pavyti.

– Dabar Tu atstovauji „Žalgiriui“, brolis – Rusijos vicečempionui Permės „Ural-Great“ klubui. Kuris kuriam turėtumėte pavydėti?

– Mano padėtis geresnė, nes „Žalgiris“ turi gerą vardą ir žaidžia Eurolygoje. Noriu pabrėžti, kad mes su broliu niekada vienas kitam nepavydime ir visada vienas kitą palaikome.

– Ar norėtum su Kšyštofu rungtyniauti vienoje komandoje?

– Labai norėčiau. Mes apie tai svajojame beveik penkerius metus. Kokioje komandoje? Pačioje stipriausioje. Geriausiai būtų NBA.

– Jei jūs abu dabar vilkėtumėte „Alitos“ marškinėlius, Dzūkijos komanda tikriausiai sugebėtų pasipriešinti „Žalgiriui“ ir Vilniaus „Lietuvos rytui“?

– Lengvai tikrai nepasiduotume. Praėjusį sezoną vilniečiams pusfinalyje nusileidome 0:2. Tada „Alitai“ atstovavau aš vienas. Jei žaistų ir brolis, rezultatas būtų bent jau 1:2.

Kaune gyvena su drauge

– Ką tikiesi laimėti su „Žalgiriu“ LKL čempionate, Eurolygos turnyre?

– LKL čempionate be kalbų turime laimėti aukso žiedus. Eurolygoje rungtyniauja stiprios komandos. Tačiau ir „Žalgiris“ šiais metais galingas. Norėtųsi patekti į finalinį ketvertą.

– Kaip pradžioje jauteisi šalia A. Sabonio. Ar nebuvo šiek tiek nedrąsu?

– Pirmomis dienomis toks jausmas buvo. Bet prie Arvydo greitai pripratau. Jis labai paprastas žmogus. A.Sabonis – krepšinio legenda, žvaigždė. Nesitikėjau, kad su Arvydu taip paprasta bendrauti.

– Kam pirmiausia pasigyrei, kai iš „Alitos“ pakvietė į „Žalgirį“?

– Broliui. Tai man nebuvo staigmena, nes dar sezono viduryje žinojau, kad „Žalgiris“ pakvies.

– Kaune gyveni vienas?

– Ne. Gyvenu su drauge Edita. Ji alytiškė. Mes draugaujame jau septynis mėnesius.

Bendrauja trimis kalbomis

– Su broliu gimėte lapkričio 1-ąją – visų Šventųjų dieną. Gimtadienius švęsdavote tą dieną ar nukeldavote vėlesniam laikui?

– Jei gimtadienis būdavo šeštadienį, vakare ką nors sugalvodavome. Šventės iškilmes atidėdavome savaitgaliui, jei ji pasitaikydavo darbo dienomis.

– Ar gimtadienius su Kšyštofu visada pažymėdavote kartu?

– O kaip kitaip? Mes kartu net į parduotuvę eidavome.

– Kokia kalba tarpusavyje bendrauja jūsų šeima?

– Net trimis kalbomis: rusiškai, lenkiškai, lietuviškai.

– Su broliu baigėte rusų mokyklą?

– Taip. Vilniuje gyvenome Justiniškių mikrorajone, arti lenkiškos mokyklos nebuvo, todėl teko lankyti rusišką.

Neleido sėdėti viename suole

– Su Kšyštofu esate dvyniai, visur stengiatės būti kartu. Tikriausiai klasėje sėdėjote viename suole?

– Nepataikėte. Mes visą laiką sėdėjome atskirai. Kodėl? Jei būtume tame pačiame suole, mokslui neskirtume jokio dėmesio.

– Klasės draugai, mokytojai jus atskirdavo, ar dažnai supainiodavo?

– Iki šešiolikos metų buvome labai panašūs, todėl visi painiodavo. Net tėvas kartais mūsų neatskirdavo.

– Dabar Kšyštofas ant rankos turi tatuiruotę. Ar tai vienintelis ženklas, iš kurio jus galima atskirti?

– Taip gali pasirodyti tik mūsų nepažįstantiems žmonėms. Tiems, kurie su mumis praleidžia daugiau laiko, atrodome visai nepanašūs. Anksčiau ir aš norėjau turėti tatuiruotę, bet vėliau nusprendžiau, kad jos nereikia.

– Dabar su broliu matotės retokai, nes jis žaidžia Permėje. Kai susitinkate, kokia kalba bendraujate?

– Dažniausiai – rusiškai. Bet nevengiame kalbėti lietuviškai bei lenkiškai.

Norėtų parungtyniauti NBA

– Abu krepšinio paslapčių mokėtės sostinėje, Š.Marčiulionio krepšinio mokykloje. Vilniaus LKL čempionate turėjo dvi komandas, tačiau jūs išvykote į Alytų? Vilniečiai jaunais aukštaūgiais nesidomėjo?

– Vilniaus krepšinio trenerį Vytautą Poteliūną pakvietė dirbti į Alytų. Jis pirmasis prie mūsų priėjo ir pasiūlė žaisti jo treniruojamoje komandoje. Mums buvo tik po 16 metų, todėl iš karto sutikome.

– Gyvenime esi padaręs didelę klaidą, todėl keletą metų negalėjai žaisti. Ar visada tikėjai, kad po pertraukos grįžęs į krepšinį vėl galėsi gerai rungtyniauti?

– Visada maniau, kad LKL pirmenybėse kai ką pasieksiu. Bet nesitikėjau tokio greito tobulėjimo.

– Kuo sugebėtum dirbti, jei nebūtų galimybės žaisti krepšinį?

– Galėčiau direktoriauti (juokiasi). Jei rimtai, net neįsivaizduoju. Kol kas moku tik žaisti krepšinį. Norėčiau įstoti į aukštąją mokyklą ir ją baigti, kad turėčiau specialybę. Gal tą ir padarysiu.

– Vis dėlto tikriausiai svajoji ne apie aukštojo mokslo diplomą?

– Svajoju patekti į NBA. Norėčiau nors vieną sezoną pažaisti geriausioje pasaulio krepšinio lygoje. Būtų malonu su Lietuvos rinktine tapti Europos čempionu, gerai pasirodyti Olimpinėse žaidynėse.