A.Sabonis nesirengia užkariauti Europos, „Kauno diena“ 0

Dovilė KAMARAUSKIENĖ

Sužaidęs ketverias rungtynes Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionate, “Žalgirio” vidurio puolėjas Arvydas Sabonis rengiasi sugrįžtuvėms į Europą, kurią paliko 1995 metais. Šio sezono Eurolygos mačas su Atėnų “Panathinaikos” ketvirtadienį Sporto halėje bus 38 metų 220 cm ūgio A.Saboniui pirmasis po 8 metų pertraukos. Tačiau šiame turnyre neįveiktų aukštumų Sabui jau nėra – 1994 metais su Madrido “Real” jis tapo Eurolygos čempionu ir buvo pripažintas naudingiausiuoju finalo ketverto žaidėju.

Stebuklų nežada

– Arvydai, kai po 14 metų pertraukos vėl pradėjote žaisti “Žalgiryje”, sakėte, kad truputį jaudinotės. Dabar po taip pat ilgos pertraukos sugrįžtate ir į Europos krepšinį, kur jūsų sugrįžimo laukia dar daugiau žmonių nei Lietuvoje. Turbūt vėl jaučiate jaudulį?

– Aišku, visi žiūrės, lauks stebuklo, tikėdamiesi, kad padarysiu kažką tokio, ką galbūt anksčiau dariau. Aš taip negalvoju. Sakau dar kartą tai, ką esu sakęs – viskas baigiasi, gęsta, ir iš manęs tikėtis labai daug tikrai nereikia.

– Kokie tikslai keliami “Žalgiriui” Eurolygoje?

– Mūsų tikslai lyg ir aiškūs. Tik kaip čia išsireiškus? Na, gyvename diena po dienos. Varžybos ketvirtadienį – jas reikia laimėti. Laimėsi – gerai, nelaimėsi – vėl žiūri, su kuo kitas reikės žaisti ir laimėti. Žinoma, norime patekti į kitą etapą, nors esame labai sunkioje grupėje. Kita vertus, jeigu pateksime į kitą etapą, su stipriausiomis mūsų grupės ekipomis jau nereikės kautis ir galėsime tikėtis sąlyginai lengvesnių varžovų. Bet silpnų komandų Eurolygoje nėra. Todėl būtų gerai namie laimėti viską, kad galėtume tikėtis lengviau patekti į antrąjį etapą. O išvykose – kaip Dievas duos. Susirinkti savo taškus rungtyniaujant namuose irgi nebus paprasta.

Garvežiu nebesijaučia

– Ar grįžęs į “Žalgirį” komandą radote tokią, kokią ir įsivaizdavote?

– Ko tikėjausi, tą ir radau. Juk nebuvau atitrūkęs nuo komandos reikalų, žinojau, kas vyksta joje.

– Kuris iš “Žalgirio” jaunųjų žaidėjų, jūsų akimis, yra perspektyviausias, talentingiausias?

– Manau, gabūs yra ir Paulius Jankūnas, ir Simonas Serapinas. Andriui Lepinaičiui vis nėra kada pasireikšti, bet visi jie talentingi vyrukai. Reikėtų leisti jiems daugiau žaisti, bet turime kovoti dėl rezultatų, todėl eksperimentams treneriai nelabai turi laiko.

– Galbūt pažaidus LKL pasikeitė jūsų anksčiau išsakyta nuostata, kad jau negalite būti garvežys, kuris traukia visą sąstatą?

– Kas čia gali pasikeisti. Kažką galiu nuveikti, bet greitai pavargstu – toks sportinis amžius, viską skauda. Ateina galas (juokiasi). Anksčiau skausmai nurimdavo įsibėgėjus sezonui, gal ir dabar taip bus. Bet tų kojų nesuprasi. Visose salėse yra skirtingos dangos, ir mano kojos, laikančios tokį svorį, jautriai į viską reaguoja. Pažaidus ant sukaltų grindų, o ne ant parketo, kuris yra minkštesnis, kojas labiau skauda.

Atsipalaiduoti pavojinga

– Kai prasidės Eurolyga, galbūt LKL čempionate jums nebereikės vargti?

– Eurolygoje – tik vienerios varžybos per savaitę, tad vis tiek dar reikia rungtyniauti. O Lietuvoje, nenoriu nieko įžeisti, žaidimas prieš daugelį komandų mums turėtų būti tarsi gera treniruotė rengiantis kovoti su varžovais Eurolygoje. LKL čempionato rungtynėse yra proga kai ką išbandyti, pavyzdžiui, rengiantis kovai su “Panathinaikos” ar “Montepashi”. Tad visi jose turime dalyvauti.

– Kokį įspūdį jums padarė LKL?

– Lygis kaip lygis. Vienos komandos stipresnės, kitos – silpnesnės. Kaip mes su jomis žaidžiame, priklauso nuo mūsų pačių nusiteikimo. Sekmadienio rungtynės Vilniuje su “Sakalais” parodė, kad mums labai trūko susikaupimo. Manau, turėjo įtakos tos laisvos dienos, per kurias žmonės galbūt atsipalaidavo lankydami tėviškes ir tėvus. Tai iškart buvo matyti aikštėje, kai viską sprendėme ketvirtajame kėlinyje. O jeigu susikaupsi kovai per pirmąsias 10 ar 20 minučių, taip sakant, laiku nugenėsi šakas, po to likusį laiką ramiai žaisi. Taip būtų geriau, nei tampytis visas 40 minučių.

Agresyviausi sirgaliai – Ispanijoje

– Yra tekę girdėti, kad Amerikoje, kuri jums taip ir netapo sava, jus slėgdavo nuolatinis gerbėjų dėmesys, kurį jausdavote net tik per varžybas, bet ir restorane ar parduotuvėje. Bet turbūt jums nėra paprasta ir Lietuvoje nueiti į parduotuvę, nes visur lydi daugybė smalsių akių?

– Lietuvoje – savi žmonės, gal todėl ramiau reaguoju. Aišku, nei Amerikoje aš kreipiau dėmesį, nei čia kreipiu. Pamatyčiau tokio ūgio žmogų ir aš žiūrėčiau, kas čia vyksta. Tai – normalu. Jeigu važiuodamas gatve pamatau aukštą vyrą, iškart susidomėjęs žiūriu: kas jis, gal kur žaidžia. Nebijojau į parduotuvę užeiti ir Amerikoje, ir Lietuvoje nebijau. Krepšinio mėgėjai labiau agresyvūs Ispanijoje – greitai duok jam autografą, jei neduosi, tu jau iškart jam būsi antipatiškas. Ispanai arba ant rankų nešioja, arba į mėšlą grūda. Amerikoje ramiau, ten žmonės kultūringi, mandagūs.

– O ar jūsų vaikai Ispanijoje nejaučia gerbėjų spaudimo?

– Ne, nes jie eina į anglų mokyklą, o Anglijoje krepšinis, juk žinote, nelabai įdomus. Toje mokykloje mokosi vaikai ne tik iš Anglijos, bet iš įvairių pasaulio šalių, mano vaikai ten auga ramiai ir visavertiškai. Tik gal krepšinio treniruotėse aplinkiniai žino, kad jie krepšininko sūnūs, nors tokio spaudimo, kokį jie patirtų gyvendami Lietuvoje, tikrai nejaučia. Bent taip įsivaizduoju.