Arvydas Sabonis: “Aš esu namie”, “Kauno diena” 0

Dovilė KAMARAUSKIENĖ

Geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas, pasinėręs į “Žalgirio” reikalus, dar kartą įrodė, kad ši komanda yra jo gyvenimo dalis
Arvydui Saboniui po kelių dienų sukaks 39 metai, o jis vis dar nesulaikomas krepšinio aikštėje. 14 metų parungtyniavęs svetur, jis sugrįžo pažaisti, kaip pats sakė, į gimtąjį “Žalgiriuką” ir dabar kelia baimę stipriausiems Europos klubams.
Toks pat kovotojas geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas yra ir už aikštės ribų. Grįžęs į Kauną jis, kaip tikras šeimininkas, pasinėrė į klubo rūpesčius. Jam ne tas pats, kas ateityje laukia “Žalgirio” ir viso Lietuvos krepšinio.

Užgriuvo papildomi rūpesčiai

– Arvydai, esate sakęs, kad jums geriausia yra namuose. Tai kur jūsų namai – gimtajame Kaune ar Malagoje, kur gyvena šeima?
– Namai, kaip ir tėvynė, yra vieni. Kaune, Lietuvoje, aš esu namie.

– Žaidžiate krepšinį, rūpinatės klubo reikalais, ko gero, jaučiate šeimos ilgesį. Ar kartais neaplanko mintys – gulėčiau sau po palme Malagoje ir vargo nematyčiau?
– Ateis laikas, ir gulėsiu. O gal ir neateis toks laikas, kas čia žino. Aišku, naujas dalykas – visi papildomi rūpesčiai, kartais atrodo, kad nebegaliu daugiau ir ten, ir ten lakstyti.
Bet nelabai yra norinčiųjų padėti “Žalgiriui”, todėl tenka ir man pačiam daug kur važiuoti, nors visi “Žalgiryje” dirbame tuo klausimu.

– Ar verslininkai sugeba atsakyti Arvydui Saboniui?
– Daugelis atsako. Turbūt tai normalu. Vieni bijo, kiti negali. Nežinau, kas dar yra.

Nesistengia persiplėšti

– Bendraujate su politikais. Ar jie įsiklauso į jūsų žodžius?
– Sunku suprasti. Kartais įsiklauso, kartais – ne. Aišku, pagal galimybes jie padeda mums, negaliu to neigti, bet kalbama ne vien apie “Žalgirį”.
Juk reikia susirūpinti ir Lietuvos krepšinio lyga. Gerai, kad dvi galingos komandos dar yra, o kitos vargsta. Ar tai gerai? Nieko gero.

– Portlende pašalinių rūpesčių turėjote mažiau. Dabar atsidūrėte pačiame įvykių sūkuryje – krepšinis, klubo reikalai, verslas. Gal įdomu taip aktyviai gyventi?
– Negaliu vienu metu daryti dviejų ar trijų dalykų. Juk sportinis amžius toks, kad palakstau ir jėgos išsenka, turiu ilsėtis. Derinu visus reikalus, nors persiplėšti negaliu. Bet reikalai juda – kiti žmonės dirba.

Sporto rūmų reikia “Žalgiriui”

– Kokia situacija dėl jūsų sporto rūmų statybos?
– Projektas yra, su Savivaldybe dirbame, laukiame, kada įstosime į Europos Sąjungą, kada tie fondai ateis. Iki to laiko turime pasirengti. Atrodo, kad visi darbai vyksta pagal planą. Gerai, kad nors dėl žemės prie krepšinio mokyklos nereikia kovoti, nes jeigu jos ieškotume kitur, tai velnias žino, kokius kelius reikėtų nueiti.
Susidariau įspūdį, kad ne visi nori tų rūmų. Tai sprendžiu pagal kalbas, nuotaikas, kurias man perteikia rūmų statybos reikalais besirūpinantys žmonės, ieškantys įvairių pažymų. Tai ir peršasi mintis – gal sporto rūmų visai nereikia? Man tai jų tikrai nereikia. “Žalgiriui” reikia, nes kitaip nieko nebus. Kaunui, man atrodo, irgi reikia.
O kartais pradedu galvoti, kad beprasmiškai tuo užsiimu, nes niekam sporto rūmų nereikia. Gal net pavydas kažkam kyla svarstant, ką čia Sabonis daro. Aš nesuprantu tokių dalykų.
Man rūmų nereikia, tegul pasistato juos kas nori, bet tegul mane užtikrina, kad “Žalgiris” ten galės žaisti tada, kada nori. Ne taip, kaip čia (Sporto halėje). Tampomės kaip kokie elgetos, lyg būtume iš kitos planetos atvažiavę, kaip šunis mėto ir nesuprasi, ką čia su mumis išdarinėja. Todėl norisi nutraukti, baigti tą nesąmonę.

Sirgaliai myli tik po pergalių

– Sporto halėje ir žiūrovams vietos jau trūksta.
– Žiūrovai… Matote, kokie žiūrovai. Arba turi būti komandoje žvaigždės, arba vien pergalės. Tik pralaimi ir gali būti apspjaudytas. Ir štai tau žiūrovai, ir štai tau fanai. Tie, kurie kartu važinėja, yra 10-20 žmonių, ir viskas. Turi būti tik viršūnėje, tada visi šauks: “Mes laimėjome, mes laimėjome”. O praėjo dvi dienos, ir viskas – nuo valdžios iki visų kitų – niekam nieko nebereikia. Laimėjome ir gana, pasidžiaugėme ir baigėme.
Man kartais gaila, kad tokie dalykai vyksta. Esu buvęs vienoje šalyje, kitoje, mačiau, kaip ten džiaugiasi žmonės.
Niekas nesako, kad krepšininkus reikia ant rankų nešioti. Kalbu ne vien apie krepšinį. Yra sportininkų, kurių išvis niekas niekada nesutinka. Mes tai kolektyvas – susitinkame, pasikalbame, pajuokaujame. O individualių sporto šakų žmonės aria visą gyvenimą, vieni dirba, bet niekam tai neįdomu. Ir vadiname save sportine valstybe.
Anksčiau buvo kitaip. Aišku, aš išvažiavau, kai buvo dar kitaip. Daug metų praėjo, aš pasikeičiau, žmonės pasikeitė ir gyvenimas pasikeitė.

Pinigai uždirbami sunkiai

– Kur sunkiau uždirbti pinigus – krepšinyje ar versle?
– (Pagalvojęs). Turbūt krepšinyje. Bent man taip atrodo. Turi atiduoti sveikatą, nematai normalaus gyvenimo, neegzistuoja jokios šventės – nei Kalėdos, nei Naujieji metai.
Tie, kurie versle uždirba pinigus, per šventes ateina į mus pažiūrėti kaip į spektaklį. Sportininkas yra atitrauktas nuo normalaus gyvenimo. Visi dirbame, bet mes esame labiau į rėmus įsprausti. Verslininkas galų gale per šventes gali švęsti, jis gyvena su šeima, po darbo grįžta namo. O mes atvažiavome kaip svečiai į namus, pabuvome ir vėl išvažiavome.

Kova su CSKA – ne tokia intriguojanti

– Kai anksti patyrėte Achilo traumas, ar nelaidojote savo karjeros?
– Mane laidojo visi. Laidoja ir dabar. Todėl noriu pareikšti, kad sporte pasilaidosiu save pats, be kitų pagalbos.

– Jūsų karjera lyg ir glaudžiai susijusi su Maskva. Maskvoje debiutavote SSRS čempionate, ten pirmą kartą susimušėte su Golovenka iš Maskvos “Dinamo”. Ar pamenate tą atvejį?
– Kas gi ten buvo – susistumdėme, ir viskas.

– Ar įdomu bus vėl grįžti į Maskvą ir susikauti su CSKA?
– Gal bus kažkokių prisiminimų, bet tai nereiškia, kad galvosiu apie Lietuvą, kai mesiu baudas (juokiasi). Nėra nė tų žaidėjų, kurie anais laikais buvo, ir situacija visai kitokia.
Aišku, Maskvoje praleista daug laiko, būdavo, kad daugiau kaip po pusę metų ten prasėdėdavome. Tuo metu rungtynės su CSKA keldavo intrigą, o dabar turbūt didžiausią intrigą kelia “Žalgirio” kovos su “Lietuvos rytu”.

Vaikai supranta tėvą

– Ko gero, jūsų tėvai patenkinti, kad jų ramstis pagaliau yra šalia?
– Turbūt. Tik kad ir Kaune gyvendamas neturiu laiko dažniau aplankyti juos. Nulekiu kartais, bet anksčiau neįsivaizdavau, kad taip gali būti – gyvenu šalia, o nuvažiuoti pas tėvus nėra laiko.

– Ar vaikai neprašo, kad grįžtumėte pas juos ir pagaliau kartu gyventumėte?
– Jie supranta, įpratę prie mano gyvenimo būdo. Juk visas jų gyvenimas su manimi toks – tėvas išvažiuoja, grįžta, vėl išvažiuoja, vėl grįžta. Portlende iš pradžių daugiau laiko kartu praleisdavome, o dabar antri metai, kai tik keletą kartų per metus pasimatyti galime.
Ką darysi, nedaug laiko liko. Tuoj viskas baigsis ir bus ramu.