Latvio pasirinkimą lėmė „Žalgirio“ vardas, „Respublika“ 0

Kristina KUČINSKAITĖ

Lietuvos krepšinio lygos (LKL) varžybose šeštadienį debiutavo naujasis Kauno "Žalgirio" legionierius latvis Ainaras Bagatskis. 36 metų 198 cm ūgio atakuojantis gynėjas šį sezoną žaidė Jekaterinburgo "Jevraz" ekipoje. Snaiperiškais metimais garsėjantis sportininkas į Kauną atvyko penktadienį ir apsistojo "Sandijos" viešbutyje.
Su A.Bagatskiu susitikome šeštadienį Kauno sporto halėje po rytinės komandos treniruotės. Gerai nusiteikęs žaidėjas sakė nelabai norįs duoti interviu, nes turįs susikaupti ir pasirengti vakaro varžyboms, tačiau pažadėjus, kad pokalbis nebus labai ilgas, šypsodamasis sutiko papasakoti apie save, krepšinį ir pasidalyti pikantiškomis gyvenimo smulkmenomis.

Nė minutės nedvejojo

– Kodėl sezono viduryje sutikote atvykti į "Žalgirį"?
– Žaisti siūlė ir kiti Europos klubai, tačiau nesutikau. Kai paskambino iš "Žalgirio", nė minutės nedvejojau. Tiesiog sutikau net nepasidomėjęs sutarties sąlygomis. Man tai nebuvo aktualu. Džiaugiausi, jog tokio lygio klubas nori, kad pas juos žaisčiau. Būti žalgiriečiu man garbė ir atsakomybė. "Žalgiris" operatyviai sutvarkė klausimus, susijusius su mano klubu, ir aš jau čia…

– Kokia jūsų užduotis komandoje?
– Treneriai nori, kad komandai padėčiau daugiau kaip snaiperis. Žinoma, aktuali ir gynyba. O mano asmeninė užduotis – tapti komandos dalimi. Noriu kuo geičiau įsilieti į bendrą darbą, nors sezono viduryje atvykus norėti, kad tave iškart priimtų, naivu. Turėsiu dirbti, sau ir kitiems įrodyti, ką galiu. Man patinka "Žalgirio" pagrindinis principas – turime kovoti kartu, o ne kiekvienas atskirai gerindamas asmeninius rezultatus.

– Ką jums po pirmosios treniruotės sakė treneriai Antanas Sireika ir Gintaras Krapikas?
– Supažindino su žaidimo, gynybos, puolimo sistema, deriniais. "Žalgirio" žaidimo stilius man priimtinas. Taip pat mėgstu greitą bei agresyvų žaidimą.

Debiutas SSRS čempionate – prieš "Žalgirį"

– Ar kada svajojote žaisti "Žalgiryje", ir dar kartu su Arvydu Saboniu?
– Sunku pasakyti. Mano sporto karjera prasidėjo dar sovietiniais metais. Kai žaidžiau Rygos VEF ekipoje, rungtynės su "Žalgiriu" visada buvo ypatingos. Tačiau žalgiriečiai mus lenkė meistriškumu. Beje, mano debiutas SSRS aukščiausiojoje lygoje buvo kaip tik prieš "Žalgirį". Kijeve mane, septyniolikametį, išleido į aikštę, kai VEF atsilikinėjo nuo kauniečių 20 taškų. Aš pelniau 6 taškus, bet pargriuvau ant Valdemaro Chomičiaus kojos, išsisukau koją ir turėjau palikti aikštelę. Mes pralaimėjome. Tą mačą prisimenu iki šiol.

Lietuvos rinktinė – žvaigždė

– Kokios pergalės jūsų karjeroje maloniausios?
– Maloniausia laimėti su šalies rinktine. Man labai patiko su Latvijos rinktine žaisti Europos čempionate Turkijoje.

– Lietuvos ir Latvijos rinktinės buvo susitikusios Europos čempionate. Kokį įspūdį padarė varžybos?
– Nuo senų laikų tarp lietuvių ir latvių vykdavo įtemptos kovos. Visame pasaulyje šalys kaimynės dėl kažkokių priežasčių ambicingai reaguoja viena į kitą. Prieš dvejus metus Turkijoje iki išprotėjimo buvome nusiteikę laimėti prieš lietuvius. Taip ir įvyko. Džiaugsmas buvo didžiulis. O praėjusiais metais lietuviams pralaimėjome. Tada irgi buvome nepaprastai pasirengę kovai. Deja, nepavyko. Dar neteko matyti tokios susiklausiusios Lietuvos rinktinės. Ji, be abejonės, buvo komanda lyderė, žvaigždė. Esu įsitikinęs, kad jei būtume įveikę lietuvius, laimėtume ir prieš kitus varžovus. Į kitą ratą tikrai būtume patekę. Bet išėjo taip, kaip išėjo. Per anksti patikėjome pergale ir tuo, kad viskas padaryta.

Visur patiko ir visur sekėsi

– Per atsisveikinimo su "Jevraz" rungtynes į Sankt Peterburgo "Spartak" krepšį įmetėte 45 taškus. Tačiau tai nėra jūsų rezultatyvumo rekordas…
– Tikrai ne. Kadaise per Latvijos lygos rungtynes esu pelnęs 66 taškus.

– Esate rungtyniavęs daugelyje šalių – Norvegijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Rusijoje. Kurioje iš jų labiausiai patiko? Ar iš kurios nors parsivežėte slogių įspūdžių?
– Blogai negalėčiau pasakyti nė apie vieną šalį. Man visur patiko ir visur gerai sekėsi. Į Norvegiją išvykau todėl, kad žmona laukėsi kūdikio, o aš maniau, kad jai Latvijoje gimdyti nebus tokių gerų sąlygų kaip Norvegijoje. Vėliau išvykau į Lenkiją, buvau pripažintas geriausiu šios šalies legionieriumi. Daug davė žaidimas Prancūzijoje, nes krepšinio mokė puikus treneris amerikietis.
Į Rusiją nebūčiau vykęs, jei būčiau žinojęs, kokią rasiu komandą. Man "Jevraz" klubo prezidentas išvardijo daug žinomų krepšininkų pavardžių ir teigė, kad jie atstovaus komandai. Tik atvykęs pamačiau, kad tų žaidėjų nėra. Tačiau apie klubą nieko blogo negalėčiau pasakyti. Išsiskyrėme gražiai, man sakė, kad visada lauks.

Kūnas – ilgoms distancijoms

– Krepšinį žaidžiate nuo vaikystės?
– Kai suėjo dešimt metų, tėtis nusprendė, kad turiu užsiimti kuo nors svarbiu. Jo nuomone, privalėjau sportuoti, vaikščioti į treniruotes, o ne bastytis be tikslo gatvėmis. Iš pradžių susidomėjau lengvąja atletika. Iki šiol patinka bėgioti. Net pradėjusį krepšininko karjerą, lengvosios atletikos treneriai vis kviesdavo mane dalyvauti varžybose. Sakė, kad turiu gerus duomenis, o mano kūnas tiesiog skirtas įveikti ilgas distancijas.
Tačiau tėtis prioritetą teikė krepšiniui. Man ši sporto šaka iš pradžių nelabai patiko. Žaidžiau vyresniųjų vaikinų komandoje. Bet praleidus daugiau laiko aikštelėje, pradėjus matyti pirmuosius rezultatus, nuomonę apie krepšinį pakeičiau.

Sveikuolis

– Pavasarį jums sukaks 37-eri. Ar kyla minčių apie tai, jog reikės baigti karjerą?
– Kol kas tikrai ne. Manau, ne krepšininko amžius, o žaidimas parodo, ar jis gali sportuoti, kovoti už komandą. Puikus pavyzdys yra Arvydas Sabonis. Jo lygis yra toks geras, kad daugeliui tokio galbūt niekada nepavyks pasiekti. Krepšininkui svarbu profesionalumas, motyvacija žaisti. Pasitrauksiu, kai matysiu, jog nebegaliu žaisti taip, kaip reikėtų. O dabar dar noriu bėgioti, rungtyniauti. Į savo darbą žiūriu labai rimtai. Sveikai matinuosi, laikausi griežtos dienotvarkės. Kartais juokauju, kad esu lyg kūdikis, kurį būtina numatytu laiku pavalgydinti, užmigdyti. Esu viską suplanavęs. Klausau dietologų patarimų. Nenoriu priaugti nė vieno nereikalingo riebalų gramo. Per pietus visuomet pamiegu. Tai privaloma. Negeriu ir nerūkau. Tiesa, būna išimtinių atvejų, kai esu labai pavargęs ir išgeriu taurę raudonojo vyno. Tai retsykiais daryti pataria net daktarai.

– Ar turite laiko draugams, šeimai?
– Šeima yra mano hobis (juokiasi). Negaliu jai skirti tiek laiko, kiek norėčiau. Priešingu atveju turėčiau kažko atsisakyti. O draugai? Jiems laiko skiriu vasarą. Nors ir tuomet kasdien bent pusantros valandos praleidžiu sporto salėje. Negaliu apsileisti ir prarasti fizinės formos.