V.Ginevičius gimtojo Kauno nekeistų į jokį kitą miestą 0

Dovilė Kamarauskienė, „Kauno diena“

Vidas Ginevičius turbūt vienas iš nedaugelio idealistų, kuriam “Žalgiris” – vienintelė mylima komanda, Kaunas – gražus ir jaukus miestas, poilsis Juodkrantėje prie Kuršių marių ir Baltijos jūros daug mielesnis už karštą Pietų saulę, automobilis reikalingas ne pasirodymui, o tam, kad nuvežtų iš taško į A į tašką B. Negana to, profesionalus krepšininkas siekia trečiojo aukštojo mokslo diplomo.

27 metų “Žalgirio” vyrų krepšinio komandos gynėjas savo patriotizmu primena senų laikų žalgiriečius, kuriems kiekviena kova pirmiausia buvo mūšis už Lietuvą.

Pylos gauna daugiau nei kiti

– Vidai, kokios “Žalgirio” galimybės šį sezoną?

– Labai didelės. Jeigu atsigaus Tanoka Berdas, galime toli eiti. Tik tokių rungtynių, kaip su “Tau Ceramica”, nesinori prisiminti. Gėda. Manau, didžiausia bėda buvo ta, kad starto penkete išėję keturi legionieriai sunkiai pasidalijo kamuolį.

– Kodėl taip skirtingai žaidžiate namuose ir išvykose?

– Sunku pasakyti. Kol kas trūksta geresnio pagrindinio įžaidėjo Edo Kotos žaidimo. Man, neturėjusiam atostogų, irgi nelengva. Manau, dėl nuovargio ir man šį sezoną trūksta stabilumo. Juk visą vasarą praleidau su Lietuvos rinktine. Tik grįžęs iš Europos čempionato, turbūt po paros, išvykau su “Žalgiriu” į Prancūziją. Nuovargis jaučiasi, kojos lyg medinės. Čiurnos traumos pasipylė tik dėl nuovargio. Pavyzdžiui, Paulius Jankūnas turėjo vos penkias dienas poilsio tarpsezoniu.

– Antanas Sireika nėra iš tų trenerių, kuris mėgtų dažnai išsakyti priekaištus konkrečiam žaidėjui. Vis dėlto nesunku pastebėti, kad Jūs esate vienas iš tų, kuriam dažniau nei kitiems tenka pylos. Kodėl? Gal šiuo atveju galima pritaikyti posakį – ką myli, tą muša?

– Gal, nes iš tiesų man nuo trenerio kliūna daugiausia. Nieko už tas pačias klaidas jis nebara taip, kaip manęs.

Neslėpsiu, man dėl to keista, juk visada labai stengiuosi, o klaidas darau nespecialiai, nebent iš nuovargio. O klystame visi. Beje, su Antanu Sireika esame gimę tą pačią dieną – gegužės 11 dieną, gal todėl labiausiai užkliūnu.

(A.Sireika šią situaciją pakomentavo taip: “Iš Vido daug tikiuosi, todėl ir priekaištauju, kai manęs netenkina jo žaidimas. Kitam gal priekaištai nepadėtų, bet jam, tikiuosi, tai išeis į naudą”.)

M.Timinskas valdė komandą

– Legionierių demonstruotas pyktis net po laimėtų rungtynių leidžia daryti prielaidą, kad “Žalgiris” šiemet nėra toks vieningas kaip praėjusiais metais.

– Tanokos trauma šiek tiek įnešė sumaišties. Įpratome žaisti be jo, labai gerai kovojo Paulius, Brolis (D.Lavrinovičius – red.), mano vertinimu, Laris Ajusas taip pat turėjo savo vietą aikštėje. Tuo metu komanda buvo labai vieninga, kaip kumštis, tai įrodo ir mūsų viena po kitos iškovotos pergalės.

Tanoka mėgsta būti dėmesio centre. Grįžęs į aikštę jis vėl norėjo įrodyti, ką gali, bet pusantro mėnesio nesportavus nėra taip paprasta iškart įgauti gerą sportinę formą. Todėl atsirado tam tikra trintis, komanda išsimušė iš vėžių. Tiesiog reikia visiems vėl prie Tanokos įprasti. Tik, tiesą sakant, nesupratau, ko Tanokai ir Edui reikėjo “draskytis” po pergalės prieš “Olimpija”.

Tačiau tai yra normalūs, gyvenimiški dalykai, kurių pasitaiko visur. O šiaip komandoje yra geras mikroklimatas, visi normaliai sutariame.

Praėjusiais metais mus dar labiau mokėjo suburti Mindaugas Timinskas. Jeigu matydavo, kad kas nors jau truputį ne taip, jis, kaip kapitonas, stipriau užrikdavo, ir vėl viskas būdavo gerai. Tima neleisdavo nieko, kas galėtų pakenkti komandai. Po rungtynių jo iniciatyva visi kartu eidavome kur nors pavakarieniauti.

Įžaidėjui tenka didesnė atsakomybė

– Gali būti, kad, išvykus Lariui Ajusui, Jums teks daugiau laiko praleisti aikštėje?

– Sunku pasakyti, nes kol kas neaišku, ar klubo vadovai ieškos naujo žaidėjo, nežinau, ką galvoja treneriai. Manau, daug priklausys nuo rungtynių su AEK, kurias laimėjome. Rungtynėse su “Ventspils” mus su Edu Kota išleido kartu starto penkete. Mums sekėsi visai gerai, kamuolį varydavome tai vienas, tai kitas. Su AEK ir “Ventspils” visiškai užteko dabartinių “Žalgirio” pajėgų.

– Manote, kad nevertėtų “Žalgiriui” pirkti dar vieną krepšininką?

– Žiūrint, kokį. Manau, amerikiečių komandoje tikrai daugiau nereikia. O rasti stiprų lietuvį ar europietį šiuo metu gali būti sudėtinga.

– Kuri pozicija – įžaidėjo ar atakuojančio gynėjo – Jums yra mielesnė?

– Nėra didelio skirtumo. Tik įžaidėjui reikia labiau susitelkti, nes nuo jo labiau priklauso komandos žaidimas, atsakomybė didesnė.

Kaunas – geriausias miestas

– Į “Žalgirį” patekote 2000 metais, bet po to buvote paskolintas “Neptūnui” ir “Alitai”. Tai išėjo į naudą ar priešingai?

– Kai mane išsiuntė į “Neptūną”, buvo labai liūdna. Bet, kaip vėliau pasirodė, tai tikrai išėjo tik į gera. “Žalgiryje” būčiau sėdėjęs ant atsarginių suolo, o ten gavau daug žaisti ir galėjau tobulėti, man puikiai sekėsi. “Alitoje” viską sugadino finansinės problemos, prasidėjusios nuo pat sezono pradžios. Matyt, Alytuje uždirbtų pinigų jau neatsiimsiu, klubas bankrutavo. Bet svarbiausia – turėti sveikatos, nes pinigai uždirbami.

– Jūs esate tikrų tikriausias žalgirietis – gimęs Kaune ir užaugęs kartu su “Žalgiriu”?

– Tikrai taip. “Žalgiris” visada buvo mano svajonių komanda, o Kauno nekeisčiau į jokį kitą miestą. Sutartį su “Žalgiriu” tęsiu kasmet, bet jau atsibodo ta nežinia, kuri prasideda pasibaigus sezonui. Norėčiau kontraktą pasirašyti dvejiems trejiems metams, bet tai priklausys nuo klubo vadovų. Niekada neturėjau nieko prieš “Žalgirį”. Kaune užaugę žalgiriečiai, kiek pastebėjau, yra didžiausi komandos patriotai, o tai yra labai svarbu kovojant dėl pergalių. Mums žaidimas “Žalgiryje” nėra vien tik darbas.

Niekada nesutiksiu, kad mūsų miestas yra pilkas ir beveidis. Dėl to net juokais su Broliu pykstamės, kuriam Vilnius reiškia viską. Aš nemėgstu didmiesčių. O Kaunas vis gražėja, nieko čia netrūksta. Jeigu ko pritrūksta, gali bet kada į Vilnių nuvažiuoti. Svarbiausia, Kaune nėra tokių kamščių kaip Vilniuje.

Šalia A.Sabonio buvo nedrąsu

– Ar su “Žalgiriu” jau iškovojote pergalių, apie kurias galėsite pasakoti anūkams?

– Manau, pasakoti bus apie ką. Vien ko verti LKL finalai, o dar buvo įspūdingų pergalių Eurolygoje prieš garsiausius klubus. Vienas geriausių savo rungtynių sužaidžiau praėjusį sezoną Barselonoje, kai pelniau 24 taškus ir surinkau 29 naudingumo balus, o “Žalgiris” šventė pergalę. Aišku, labai norėtųsi laimėti Eurolygą ar bent patekti į finalo ketverto varžybas.

– Dar spėjote pažaisti kartu su Arvydu Saboniu. Kokie išliko prisiminimai?

– Buvo labai įdomu. Kai sezono viduryje grįžau į “Žalgirį”, važiavome žaisti rungtynių į Kėdainius. Regis, eilinės rungtynės, neturėtų būti nieko baisaus. Bet kai pamačiau, kad važiuoja ir Sabas, neramu pasidarė. Galvoju, kaip čia reikės žaisti, kas bus, jei nepaduosiu jam kamuolio? Gintaras Krapikas buvo pasakojęs, kaip Arvydas pyksta, jeigu nesugauni jo perdavimo. Iš tiesų pajutęs azartą Sabas gali užrėkti taip, kad silpna pasidarys. Bet po truputį įsižaidžiau, po kelių rungtynių Sabo buvimas kartu aikštėje taip nebaugino. Bendraujant su juo nekildavo jokių problemų, Arvydas – paprastas žmogus.

Tai, kad man teko kartu žaisti su Arvydu Saboniu, yra tarsi nerealios svajonės išsipildymas. Vaikystėje, kai sirgau už “Žalgirį”, niekada negalėjau pagalvoti, kad atsidursiu su Sabu vienoje komandoje. Ir dar savo svajonių “Žalgiryje”.

Dabar tik reikia, kad išsipildytų svajonė iškovoti olimpinį medalį, kuris išsprūdo mums iš rankų Atėnuose. Tik nežinia, kiek ilgai mano kojos laikys.

Su G.Einikiu nebūna liūdna

– Europos čempionate buvo gražu žiūrėti, kaip už tėvynę vieningai kaunasi dviejų didžiausių konkurentų – “Žalgirio” ir “Lietuvos ryto” – žaidėjai. Galbūt su Vilniaus komandos žaidėjais bendraujate ir asmeniškai?

– Iš tikrųjų atmosfera rinktinėje buvo labai gera, kovojome vienas už visus, visi – už vieną. Labai susigyvenome visi. Puikiai sutarėme su Simu Jasaičiu, iki šiol bendrauju su Mindaugu Lukauskiu.

– Žaidimas rinktinėje, ko gero, turėjo ir daugiau privalumų?

– Be jokios abejonės. Įgijau daugiau patirties ir pasitikėjimo.

– Iš kur gavote Senio pravardę?

– Seniu mane pradėjo vadinti “Žalgirio” dublerių komandoje, nes buvau maždaug trejais metais vyresnis už kitus žaidėjus. Iš pradžių taip vadinamas buvau tik retkarčiais, po to – vis dažniau, o dabar jau niekas kitaip ir nevadina. Net A.Sireika į mane jau kreipiasi ne vardu, o pravarde. Komandose taip įprasta, nebent jeigu neturi pravardės, būsi šaukiamas vardu.

– Teko girdėti, kad nepamirštamas komandos draugas Jums yra Gintaras Einikis?

– Mes su juo labai susidraugavome. Sutapo mūsų mėnuliai. Su Gintaru niekam nebūna liūdna. Kai jis papasakoja senų laikų istorijas, kai žaidė su Saboniu, galima mirti iš juoko. Visi žino vieną Gintaro pusę – kad jis mėgsta linksmintis, tačiau jis yra labai geros “dūšios” žmogus, kai reikės, visada padės. Kai žaidėme “Žalgiryje”, abu gyvendavome viename kambaryje. Todėl turėjome progos artimiau pabendrauti.

Tarp treniruočių – studijos

– Ar populiarumo našta labai vargina?


– Nelabai. Alkoholio nevartoju, man nebaisu nueiti į kavinę. O bokalas alaus po rungtynių – ne nusikaltimas. Tik vienas dalykas labiau nemalonus – po pralaimėjimo viešoje vietoje geriau nesirodyti, nes sirgaliai pradeda šūkauti, tuomet visi žmonės pradeda dairytis, kas čia tas “blogietis”.

– Sako, kad įžaidėjai, baigę karjerą, būna geriausi treneriai. Ar nesusimąstote apie tai?

– Pagalvoju, kad treneriams tenka labai didelė atsakomybė. Neveltui sakoma, jog laimi komanda, pralaimi – treneris. Norint dirbti treneriu reikėtų baigti ir atitinkamus mokslus. Mano išsilavinimas – kitoks.

– Baigėte Kauno technologijos universitetą?

– Taip, turiu bakalauro ir magistro diplomus. Esu darbų saugos inžinierius, ši sritis man labai įdomi. Šiuo metu siekiu ir trečiojo diplomo. Kai užpraėjusią vasarą paaiškėjo, kad lieku “Žalgiryje”, galvojau, ką galėčiau nuveikti tarp treniruočių. Nutariau tęsti studijas. Dabar esu antrajame elektros inžinerijos magistrantūros kurse ir vasarą turėčiau ginti diplomą.

Bakalauro studijose jokia krepšininko karjera negalėjau pasiteisinti KTU dėstytojams, turėjau viską išmokti. Ir dabar į mano žinias jie nežiūri pro pirštus, tačiau jeigu ko nors nespėju, supranta, dėl ko taip atsitiko.

Visada norėjau įgyti išsilavinimą, todėl delsiau eiti į LKL, žaidžiau Jonavos “Statyboje”, kad galėčiau derinti sportą ir studijas.

Rengiasi įkurtuvėms

– Paulius Jankūnas savo BMW automobilį paženklino išskirtiniu numeriu – 13. O Jūsų automobilis kuo ypatingas?

– Niekuo, nes vairuoju tėvo mašiną, savo neturiu. Kasmet neaišku, kur žaisiu, todėl ir neperku automobilio. Šiaip man patinka “Audi”, BMW ir “Mercedes-Benz”. Pastarąjį automobilį norėčiau įsigyti vėliau, kai būsiu vyresnis, nes “Mercedes”, mano akimis, skirtas solidiems žmonėms.

Bet aš savo automobilio nedaryčiau išskirtinio, visai nenorėčiau būti atpažįstamas dar ir gatvėje. Užtenka, kad esu atpažįstamas parduotuvėje ar eidamas Laisvės alėja. Ir man svarbu ne automobilio grožis, o patikimumas.

– Galbūt su žmona Jus suvedė krepšinis?

– Ne. Su Agne Kaune gyvenome visai šalia vienas kito, bet susipažinome Juodkrantėje, prie marių. Aš Juodkrantėje visas vasaras praleisdavau. Ir dabar renkuosi šį kurortą, jeigu tik turiu galimybę atostogauti. Užsienio kurortai manęs nevilioja. Tiesa, su žmona po vestuvių buvome išvykę savaitei į Turkiją. Man užteko.

– Kas pasikeitė Jūsų gyvenime po vestuvių?

– Iš esmės nieko. Pasikeitimai pasijus netrukus – vasarį planuojame švęsti įkurtuves savo naujame bute netoli Oranžinio centro, nes kol kas gyvename nuomojamame, o balandžio pabaigoje sulauksime šeimos pagausėjimo. Laukiame sūnaus, nes man reikia gelbėti Ginevičių giminę – visi pusbroliai dukras augina. Per Naujuosius sūnaus sulaukęs Darjušas man galės tapti patarėju, kaip auginti naujagimį, nes tuomet jis jau bus patyręs tėvas.