K.Andersonas: „Krepšinį reikia žaisti iš širdies“ 0

  Arijus Žakas, Krepsinis.net ir „Sportas“

Kauno „Žalgiris“ neseniai pasirašė sutartį su vienu geriausių NBA įžaidėjų 35 metų 186 cm ūgio amerikiečiu Kenny Adersonu. Krepšininkas net keturiolika sezonų rungtyniavo stipriausioje pasaulio lygoje ir yra laikomas vienu tituluočiausių Europoje žaidusių krepšininkų.

Vos tik po kelionės atvykusiam amerikiečiui antradienį buvo atliktas medicininis patikrinimas, o trečiadienį krepšininkas jau sportavo kartu su naujaisiais komandos draugais. „Jaučiuosi gerai, esu sveikas ir pasiruošęs ginti Kauno komandos garbę,“ – teigė K.Andersonas.

Optimizmu pasižymintis įžaidėjas džiaugėsi atvykęs į Lietuvą ir nors jo kelionė truko 15 valandų, K.Andersonas teigė, jog viskuo yra patenkintas. „Esu kovotojas. Noriu rungtyniauti. Nors man jau 35 metai, širdyje esu daug jaunesnis. Tikiuosi, jog sportinė sėkmė mane lydės ir Lietuvoje,“ – „Sporto“ žurnalistui sakė gynėjas.

– Kaip sekėsi pirmoje treniruotėje?

– Pirmoji treniruotė praėjo gerai. Šiek tiek pabėgiojau, prasimankštinau, paprasčiausiai apšildžiau kojas. Smagu treniruotis su naująja komanda. Ką apie ją galiu pasakyti? Labai gera ir talentinga ekipa. Žaidėjai gerai pataiko, moka atlikti perdavimus. Pirmieji įspūdžiai labai malonūs. Džiaugiuosi, kad buvau šiltai priimtas į naują kompaniją, jaučiu, kad patekau į gerą vietą.

– Atvykote antradienį, o jau ketvirtadienį žaidėte. Ar nesijautė kelionės nuovargis?

– Gal tai ir buvo problema, tačiau „Žalgiris“ – gera komanda, jos žaidėjai jau kurį laiką rungtyniavo kartu ir jiems tai neblogai sekėsi. Turiu prisijungti prie komandos ir po truputį prie jos pritapti. Manau, kad treneriai turėjo išmesti mane į aikštelę. Tiesiog tam, kad pasijusčiau geriau, kad adaptacija vyktų greičiau. Žaidžiau nedaug, tačiau man tai buvo tik į naudą.

Kiek man reikės laiko, kad pritapčiau? Gal užteks savaitės, o gal reikės daugiau laiko. Žaidžiu krepšinį nuo dešimties metų. Manau, kad krepšinį galima prilyginti važiavimui su dviračiu: jei išmokai – nepamirši, tik reikia lavinti įgūdžius. Esu neblogos sportinės formos ir man belieka susižaisti su komandos draugais.

– Daug metų praleidote NBA ir tikriausiai užsidirbote pakankamai pinigų. Sunku būtų patikėti, kad atvyko į Europą dėl finansinių sumetimų.

– Nesuprantu krepšininkų, žaidžiančių krepšinį dėl pinigų. Svarbiausia – žaisti iš širdies. Norint gerai rungtyniauti, turi jausti aistrą. Manau, kad būdamas tokio amžiaus vis dar rungtyniauju, nes myliu šį žaidimą. Širdyje jaučiuosi lyg 25 metų vaikinas, kuris myli krepšinį ir žaidžia jį dėl aistros.

Sunkiai dirbau praėjusią vasarą, iki sausio dešimtos dienos tikėjausi patekti į NBA. Supratau, kad vis dar noriu žaisti krepšinį. Kadangi nepavyko patekti į NBA, nusprendžiau pradėti naują karjerą Europoje.

Išvykti iš JAV norėjau ir dėl šeimyninės tragedijos. Mama, su kuria buvome labai artimi, neseniai paliko šį pasaulį. Todėl norėjau palikti visus prisiminimus ir išvykti rungtyniauti kur nors kitur. Noriu, kad galvoje būtų kuo mažiau minčių ir galėčiau žaisti žaidimą, kuri labiausiai myliu.

– Ar rinkdamasis Lietuvą, žinojote, kad čia labai šalta?

– Žinau, ką reiškia šaltukas, tačiau kad būtų taip šalta – dar neteko pajusti. Gimiau ir užaugau Niujorke, gyvenau Bostone. Tai miestai, kuriuose būna šalta, tačiau ne taip, kaip čia.

– Užaugote Niujorke, ar tai įtakojo krepšinio karjerą?

– Niujorkas – tai miestas, kuriame krepšinis yra mylimas. Iš čia kyla žinomiausi krepšinio žaidėjai. Čia visi moka žaisti ir dėl to turi būti iš tiesų geras, jei nori kažko pasiekti. Mieste yra daug krepšinio aikštelių, kur susirenka jaunieji žaidėjai ir išbando jėgas. Kaip minėjau, net gatvės krepšinio lygis yra aukštas, dėl to, kad daugelis jaunuolių gerai žaidžia krepšinį. Be to, krepšinis žaidžiamas aukštojoje mokykloje.

Ar mano svajonė buvo tapti krepšininkus? Taip. Tai svajonė, kuria aš gyvenau ir kurią pavyko įgyvendinti. Rungtyniavau NBA keturiolika metų, todėl mano karjera buvo iš tiesų sėkminga. Kalbant apie karjerą galima prisiminti posakį, jog svajonės išsipildo, jei jų labai sieki.

– Šį sezoną „Žalgiryje“ iš trijų niujorkiečių liko vienas (Edas Cota ir Larry Ayuos paliko komandą, Reggie Freemanas liko), ar pažįstate kurį nors?

– Žinau, kad Reggie Freemanas yra iš Niujorko. Jis geras krepšininkas. Kaip sakiau, kad Niujorke krepšininkais tampa tik geriausi, nes ten yra didžiulė konkurencija, dėl kurios velniškai sudėtinga iškilti. Kadangi esu šiek tiek vyresnis už Reggie, mums neteko kartu žaisti.

– Minėjote, kad be „Žalgirio“, turėjote ir kitų pasiūlymų. Tad vis dėlto, kodėl „Žalgiris“?

– Taip, turėjau keletą pasiūlymų. Nesvarbu, kokios komandos siūlė atvykti, nes esu čia ir ruošiuosi atiduoti visas jėgas kovodamas už Kauno komandos garbę. Šis pasiūlymas – buvo geriausias man, nes Lietuvos čempionų komandoje susidarė palanki situacija. „Žalgiris“ prarado pagrindinį įžaidėją Edą Cotą, todėl atvykęs čia galiu užpildyti laisvą vietą. Kita priežastis kodėl atvykau į Lietuvą yra ta, jog „Žalgirio“ komandai vadovauja Arvydas Sabonis. Kaunas – tai jo miestas, jis čia didvyris. Žinau, kad viskas, kuo Sabas užsiima yra profesionalu. Tikiu, kad Sabonio komandoje yra gera organizacija, todėl tai buvo svarbus argumentas renkantis naują klubą.

– Dar prieš atvykstant į Kauną, teigėte, jog norėtumėte ilgalaikio trejų metų kontrakto?

– Taip, jei man patiks, greitai pritapsiu prie komandos, bus palanki situacija, būsiu patenkintas klubo organizacija, nebus problemų su komandos draugais ir sirgaliais. Nemanau, kad ilgai mąstyčiau gavęs tokį pasiūlymą. Laimei, esu sveikas ir tikiuosi, kad dar galėsiu žaisti mėgstamiausią žaidimą.

– Ar per kelias dienas susipažinote su „Žalgiriu“, jo situacija Eurolygoje bei šalies pirmenybėse?

– Iš tiesų, žinau labai nedaug. Pagrindinis žmogus, kuris viską papasakoja yra Reggie. Žinau priežastį, dėl kurios komandą paliko Cota. Esu čia ne tam, kad prisidaryčiau problemų ir gerai pasilinksminčiau, noriu rungtyniauti ir džiaugtis iškovotomis pergalėmis. Be to, jau žinau, kad Lietuvoje yra dvi stiprios krepšinio komandos, kurių dvikova yra labai svarbi. Reggie sakė, kad tai principingos rungtynės, kuriose paaiškėja kas kurį. Esu toks žaidėjas, kuriam nėra svarbu prieš ką žaisti. Man patinka kovoti, patinka laimėti, todėl į aikštelę išbėgu su vienintele mintimi – pergalė. Negalima skirstyti rungtynių į sunkesnes ar lengvesnes, reikia kovoti visados.

– Debiutuojate Europoje, ko tikitės iš rungtyniavimo šiame žemyne?

– Esu žaidęs kituose žemynuose, ne tik JAV. Pavyzdžiui 1994 metais su JAV rinktine kovojome Amerikos čempionate Argentinoje. Žinau, kad skiriasi kai kurios taisyklės, tačiau krepšinis yra toks pats žaidimas visame pasaulyje. Tai nuostabus žaidimas. Kaip minėjau, krepšinį žaidžiu nuo dešimties metų ir nemanau, kad turėsiu bėdų pritampant prie europietiško krepšinio.

– Gal pasirašėte sutartį su „Žalgiriu“ tikintis tapti Eurolygos čempionais?

– Taip, galbūt vieną dieną taip ir nutiks. Labai norėčiau tapti Eurolygos čempionu. Esu tapęs čempionu aukštojoje mokykloje, kartu su koledžo ekipa buvome nukeliavę iki finalinio ketverto, tačiau nugalėtojo titulą iškovoti nepavyko. Niekas nežino, ar mums pavyks tapti nugalėtojais, tačiau daugelis kalba, jog tai įmanoma. Turime gerą komandą ir jeigu laikysimės vieno tikslo – galime daug ką pasiekti.

– Jūsų pravardė – „Chibbs“. Ką ji reiškia?

– Ji nereiškia nieko. Kai buvau neseniai gimęs, mama laikė mane ant rankų ir maitino. Tuo metu ji pati kažką valgė ir palietusi mano skruostą norėjo pasakyti „chicks“ (taip JAV maloniai vadinamas vaikas, – aut.past.), tačiau jos burna buvo pilna maisto ir ji ištarė „Chibbs“. Nuo to laiko įgijau šią pravardę. Niujorke mane taip ir vadina iki šiol.

– Ar tiesa, jog vieną sezoną aukojote pinigų už atliktus perdavimus?

– Taip, 2001 – 2002 metų sezoną, kai rungtyniavau Bostono „Celtics“ klube, aukojau pinigus vienos tragedijos aukoms. Neprisimenu kiek tiksliai pinigų tuomet paaukojau, tačiau už kiekvieną rezultatyvų perdavimą skyriau, atrodo, 50 JAV dolerių (K.Andersonas skyrė po 50 dolerių už kiekvieną perdavimą. Per sezoną surinkęs 403 rezultatyvius perdavimus, krepšininkas paaukojo daugiau nei 20 tūkstančių JAV dolerių, – aut.past.). Be šios paramos, esu skyręs pinigų vienos vaikiškos ligos gydymui, tuo metu žaidžiau „Trail Blazers“ gretose.

– Grįžome prie NBA, tad kuris sezonas buvo pats geriausias?

– Sunku išskirti kažkurį vieną sezoną. Vienas geriausių sezonų buvo 1996 – 1997 metais, kai žaidėme kartu su Arvydu Saboniu Portlendo “Trail Blazers” klube. Du sezonai, praleisti Bostono “Celtics” klube taip pat buvo geri. Kodėl? Na tai ne dėl statistinių rodiklių, tiesiog man patinka laimėti, o tais sezonais iškovojome daug pergalių. Be to, komandoje užėmiau svarbią vietą, buvau vienas ekipos lyderių. Jeigu kalbėtume apie metus, kurie labiausiai įsiminė, prisiminčiau Niudžersyje praleistus sezonus. Be to, 1994 metais buvau išrinktas į visų žvaigždžių rungtynes. Tais metais lygoje rungtyniavo tokie žaidėjai kaip Scottie Pipenas. Tuo metu buvo labai sunku patekti į visų žvaigždžių mačą, tačiau man pavyko. Kalbant apie geriausias mano komandas – išskirčiau Bostono, Portlendo ir Niudžersio ekipas. Be to, neblogai sekėsi Indianos „Pacers“ komandoje, laimėjome daug rungtynių. Niekuomet nekreipiu dėmesio į statistiką, ji man nėra įdomi. Man svarbiausia nenusileisti meistriškumu ir kiek įmanoma geriau konkuruoti su priešininkais. Man krepšinis labiausiai patinka dėl to, kad turi galimybę laimėti. Man svarbiausia yra laimėti.

– Kuris krepšinio elementas patinka labiausiai?

– Labai patinka atlikti rezultatyvius perdavimus. Džiugu, kai gali išvesti komandos draugą metimui. Man patinka, kai savo pastangomis padedu kitiems krepšininkams rungtyniauti geriau. Jei stengiesi, kad komandos draugams sektųsi, seksis ir man.

– Turite ne vieną titulą, kuris yra pats brangiausias?

– Tikriausiai sėkmingas šaukimas naujokų biržoje kai buvau išrinktas antruoju numeriu. Tai buvo vienas didžiausių mano pasiekimų gyvenime. Kartu su manimi buvo mama ir tai buvo vienas geriausių vakarų mano gyvenime. Be to, pasisekė, jog buvau išrinktas Niudžersio „Nets“ ekipos. Niujorkas yra visai netoli, todėl džiaugiausi, kad neteko rungtyniauti toli nuo namų.

– Užuojauta dėl mamos mirties. O ar turite sukūręs šeimą?

– Turiu žmoną ir dukrytę. Jos abi yra labai svarbios mano gyvenime. Tikiuosi, kad jos greit atvyks į Lietuvą. Gaila, kad netekau mamos. Niekada negalvoji, kad tai gali nutikti su tavo mama. Tačiau taip gyvenime nutinka ir praeina, tačiau išgyventi tokią netektį yra sunku.