„Žalgirio“ pergalių rekordas – tiltas į naują tikslą 0

Dovilė KAMARAUSKIENĖ, „Kauno diena“

Kauno “Žalgirio” vyrų krepšinio komanda Eurolygos reguliarųjį sezoną baigė turėdama rekordinį per visą karjerą pergalių skaičių – devynias. Pirmajame rate komanda iškovojo penkias pergales ir patyrė du pralaimėjimus, antrajame laimėjo keturis kartus ir tris sykius turėjo pripažinti varžovų pranašumą.

Didžiausių komplimentų žalgiriečiai nusipelnė už žaidimą pirmoje sezono pusėje, kai, nepaisant komandą išretinusių traumų, parodė išskirtinį kovingumą bei ryžtą, o treneriai sugebėjo išnaudoti ir jaunimą.

Vienintelis didesnį nerimą keliantis dalykas – “Žalgirio” žaidimas išvykose. Varžovų aikštėje, neturėdami savo sirgalių armijos, Lietuvos čempionai atrodo gerokai silpniau nei Sporto halėje.

Tačiau Eurolygos reguliarųjį sezoną iškovoję tiek pat pergalių kaip galingiausi ir turtingiausi Europos klubai Tel Avivo “Maccabi” (Izraelis), Stambulo “Efes Pilsen” (Turkija), aplenkę garsiuosius ispanų klubus Barselonos “Winterthur FCB” ir Madrido “Real”, Trevizo “Benetton” (Italija) ir kitus gerokai didesnius biudžetus turinčius klubus, žalgiriečiai nusipelnė pagyrimų. O geriausias jų žaidimo įvertinimas – sausakimša Sporto halė per visas Eurolygos rungtynes.

Apie “Žalgirio” žaidimą Eurolygos reguliarųjį sezoną – interviu su komandos vyriausiuoju treneriu Antanu Sireika.

Jaučiasi nusipelnę ne tik kritikos

– Treneri, kaip įvertintumėte komandos rezultatus Eurolygos pirmojo etapo varžybose?

– Kol kas tai – sėkmingiausias mūsų sezonas, todėl galima tik džiaugtis komanda, o ne pykti ir teisti dėl pasitaikančių nesėkmių. Patyriau, kad pergalės ir pasiekimai pasimiršta greičiau, nei pralaimėjimai, nors jie buvo ir reti. Apmaudu, kad kritikos daugiausia sulaukėme ne iš oponentų, o iš savų žmonių, nors iš jų norisi daugiausia supratimo ir palaikymo. Vis dėlto išskirtinis Sporto halės žiūrovų palaikymas mums buvo didžiausias įvertinimas.

Kai išvažiavo Mindaugas Timinskas ir Dainius Šalenga, kalbėjome, kad į jų vietą reikia dviejų žaidėjų. Bet gavome tik Redžį Frymeną vietoje Šalengos. Vietoje Timinsko pasitelkėme Joną Mačiulį. Laris Ajusas atvyko ir išvyko beveik nepadėjęs. Dabar atėjo Kenis Andersonas vietoje Roberto Peko, bet vieno žmogaus, kuris pakeistų Timinską, kaip bežiūrėsi, dar trūksta.

Tad šį sezoną, galima sakyti, pradėjome susilpnėję, tačiau iškovojome 9 pergales. Galima džiaugtis ir dėl to, kad išnaudojome Darių Šilinskį, kai to labiausiai reikėjo, galvą aukštyn kelia Simonas Serapinas. Vien dėl to galime būti patenkinti ir, manau, nusipelnę ne vien kritikos. Šį sezoną vietą TOP-16 varžybose užsitikrinome likus trims turams, praėjusį sezoną – vienam, o dar anksčiau mums prireikė ir kitų pagalbos. Todėl galiu pasakyti, kad bendras rezultatas yra geras ir esu laimingas, kad vyrai taip kovėsi. Tam, kad žaidžiant būtų mažiau broko, atsiraitoję rankoves dirbame treniruotėse.

Pirmajame rate žaidė geriau

– Pirmajame rate žaidėte be Tanokos Berdo, traumas gydėsi ir keli žaidėjai. Tačiau iškovojote viena pergale daugiau nei antrajame rate. Kuo tai paaiškinti?

– Iš tikrųjų buvo labai baisu, kai iškrito Berdas. Tačiau komanda, likusi be lyderio, susitelkė, sugebėjo prisitaikyti žaisti be jo ir kovėsi pavyzdingai. Tanokos naštą pasidalijo Darjušas Lavrinovičius, Paulius Jankūnas, sugebėjome išnaudoti ir Darių Šilinskį, todėl, dideliam mano nustebimui, dažnai nesijautė Berdo trūkumo. O kai jis sugrįžo, žaidimas truputį pasikeitė, nes pats Tanoka dar nebuvo geros sportinės formos. Be to, daug problemų kilo dėl įžaidėjo. Niekaip nesulaukėme gero Edo Kotos žaidimo, dėl to pradėjo šlyti komandos mikroklimatas. Tai ir buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios nebuvo gera antrojo rato pradžia.

– Ar aiškinotės su žaidėjais, kodėl taip skiriasi jų žaidimas svetur ir namuose?

– Tai – natūralu, nes beveik visos komandos namuose žaidžia geriau, todėl atvykę į svečius susiduriame su kovingiau ir ryžtingiau nusiteikusiais varžovais.

– Tačiau tokias rungtynes kaip su “Tau Ceramica” Vitorijoje tikriausiai norisi kuo greičiau užmiršti?

– Buvo tokių juodų rungtynių, tačiau gerai, kad komanda nepateko į gilesnę duobę, sugebėjo atsitiesti po skaudžių nesėkmių.

Reikia stiprinti gynybą

– Aikštės gynyba – “Žalgirio” ginklas. Tačiau, kaip matėme paskutiniajame mače su “Climamio”, šis ginklas ne visada suveikdavo. Kodėl taip atsitinka?

– Po rungtynių su “Climamio” sulaukiau daug priekaištų, kad gynėmės aikšte. Tačiau kelis kartus peržiūrėjau mačo vaizdo įrašą ir dar kartą įsitikinau, kad iš tiesų taip gynėmės tik dvi atakas. Stebint įrašą puikiai matosi, kaip šaukiau žaidėjams “one one” (vienas vienas – angl.) – gintis asmeniškai. Kitas klausimas, kad žaidėjai neiškart persigrupavo. Tačiau tritaškius “Climamio” pataikė ir tuomet, kai gynėmės asmeniškai. Ilgai gerai gynėmės, neleidome varžovams atakuoti iš toli, o dukart sugalvotos žaidėjų improvizacijos, pavyzdžiui, stengiantis perimti kamuolį, skaudžiai smogė ir žaidimas pakriko.

Aikštės gynyba taikoma siekiant išderinti darnų varžovų žaidimą. Mes sėkmingai esame gynęsi aikšte ir prieš tritaškininkų komandas, taip atimdami iš varžovų pagrindinius kozirius. Iš tiesų ši gynybos sistema mums ne kartą padėjo.

– Kokios didžiausios “Žalgirio” žaidimo blogybės?

– Labai daug trūkumų ir broko matau mūsų gynyboje. Gynyba turėtų būti griežtesnė, žaidėjai turėtų vykdyti tuos nurodymus, kuriuos išgirsta per minutės pertraukėlę ar prieš varžybas. Neturi būti improvizacijos, kaip rungtynėse su “Climamio”. Tad gynybos veiksmuose įžvelgiu didžiausias blogybes.

Sprendimo dėl E.Kotos nesigaili

– “Žalgiris” yra viena dažniausiai klystančių Eurolygos komandų. Kuo tai paaiškinti?

– Nuo pat sezono pradžios mus lydi klaidos. Tokias blogybes sunku išgyvendinti. Visi žino, kad kamuolį į baudos aikštelę galima paduoti tik per viršų arba nuo žemės, bet ne rankų aukštyje. O mes neatsikratome tokių vaikiškų klaidų, nors profesionalai negali taip klysti ir atlikti tokių rizikingų perdavimų. Ne visi suprasdavo Kotos improvizacijas. Būdavo blogai, kai jis padarydavo po 5-6 klaidas, nors daugiau nenorėčiau kalbėti apie šį žmogų.

Yra paprasta taisyklė, kurią vis primename žaidėjams – neužsiimk tuo, ko nemoki. Reikia daugiau drausmės ir mažiau rizikingos improvizacijos, daugiau atsakomybės už savo veiksmus. Tai – neišnaudoti mūsų žaidimo rezervai.

– Nebenorite daugiau minėti Edo Kotos, tačiau vis dėlto norėčiau paklausti, kas pasikeitė komandoje atleidus šį įžaidėją?

– Turbūt negalėčiau įvardyti konkrečių dalykų. Tačiau dabar komandos mikroklimatas yra labai geras, jaučiu žaidėjų pagarbą vienas kitam. Niekam nebereikia laukti nuolat į treniruotes ar varžybas vėluojančio žmogaus. Niekam nebuvo malonu jausti, kad visiems galioja vienokios elgesio taisyklės, o vienam, nelabai gerbiančiam “Žalgirį”, – kitokios.

– Nekilo minčių, kad galbūt Edo Kotos atsisakyta per anksti?

– Ne. Esu tikras, kad sprendimas padarytas laiku.

J.Mačiulis – sezono naujokas

– Kurį žaidėją būtų galima įvertinti sezono atradimu?

– Į gerą pusę pasikeitė Simono Serapino žaidimas, bet negalėčiau pasakyti, kad ji tapo atradimu, nes iš jo jau tikėjomės realios pagalbos. Ryškiausiai ūgtelėjo Darjušo Lavrinovičiaus meistriškumas. Jo nauda komandai – sunkiai nusakoma žodžiais.

– Kuris žaidėjas galėtų pretenduoti į metų naujoko nominaciją?

– Jonas Mačiulis. Jam kol kas trūksta pastovumo, bet jo kovingumas atperka daug ką.

– Ar galėtumėte ką nors pavadinti sezono nusivylimu?

– Nusivylimų jau nebeliko.

– Tarp gerųjų sezono pirkinių turbūt galima minėti Redžį Frymeną?

– Taip. Tikrai nesame juo nusivylę. Tai – visapusiškas žaidėjas, naudingas komandai.

– Ar ketinate ieškoti dar vieno žaidėjo – snaiperio?

– Konkrečių veiksmų šiuo klausimu kol kas nesiimame, nors tokios galimybės neatmetame.

Mačas su “Climamio” – gera pamoka

– Su kuriomis komandomis labiausiai nenorėtumėte patekti į vieną TOP-16 varžybų grupę?

– Nenorėčiau apie tai kalbėti iki burtų traukimo, kad neužrūstinčiau Fortūnos.

– Kaip rengsitės TOP-16 varžyboms?

– Į pajūrį nuvažiuoti vėl nepavyks dėl Baltijos lygos čempionato tvarkaraščio. Šeštadienį ir sekmadienį žaidėme dvejas rungtynes, šiandien komandai – laisva diena, ateinantį savaitgalį vėl žaisime. Šiomis dienomis padirbėsime fiziškai manieže, o penktadienį vėl turėsime imti kamuolius į rankas, nes rengsimės rungtynėms su Valmieros ekipa. O kitą savaitę – trečiadienį arba ketvirtadienį – jau prasidės Eurolygos kovos. Tad dėl trijų dienų niekur nenorėjome važiuoti, nors iš pradžių buvome numatę vykti į Palangą.

– Kaip reikės žaisti TOP-16 varžybose, kad išvengtumėte praėjusio sezono likimo ir patektumėte į ketvirtfinalį?

– Manau, gavome gerą sukrėtimą paskutinėse reguliariojo sezono rungtynėse Kaune su “Climamio”. Namuose jautėmės nenugalimi, buvome gerai nusiteikę kovai. Bet kai iškilo sunkumų, su jais nesusitvarkėme. Todėl turime mokytis iš savo klaidų. Gerai, kad ši nesėkmė neturėjo didesnės įtakos, o žaidėjus galbūt privers susimąstyti. Turime taisyti savo trūkumus ir klaidas, žinoti, kas turi imtis atsakomybės sunkiais momentais. Darbo yra. Neužėmėme antrosios vietos grupės varžybose, pasistengsime tai padaryti TOP-16 varžybose.

Manau, jau ir Andersonas galės daugiau padėti. Šis žaidėjas – daug matęs, jis nėra atitrūkęs nuo tikrovės, viską supranta. Kovojant su “Climamio” komandos draugai jam sugadino daug perdavimų, bet Kenis nesinervino, nesitvarstė už galvos. Reagavo normaliai. Laikui bėgant ir jis geriau supras, kada ir kaip stipriai perduoti kamuolį vienam ar kitam žaidėjui. Solidus, keliantis pagarbą jo elgesys už aikštės ribų taip pat yra geras pavyzdys komandai.