Vingiuotas “Žalgirio” kelias per istorijos dešimtmečius, „Kauno diena“ 0

Dovilė KAMARAUSKIENĖ,
Romas PODERYS

Tituluočiausias Lietuvos krepšinio klubas patyrė įspūdingų sėkmių ir karčių nusivylimų

“Žalgiris” neturi ką nors iš naujo įrodinėti krepšinio aikštelėse.
Per savo 60 metų istoriją tituluočiausias ir stipriausias mūsų šalies klubas nacionalinėje ir tarptautinėse arenose iškovojo svarbiausius trofėjus – Tarpkontinentinę V.Džonso taurę ir pajėgiausiai Europos komandai skiriamą Sidabrinį krepšį, buvusios SSRS pirmenybių visų spalvų medalius ir Europos taurę, laimėjo NEBL varžybas ir Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionų žiedus, o rinktinėms atstovavę žalgiriečiai pasiekė beveik visas aukščiausias krepšinio viršūnes.
Jubiliejų švenčiantis “Žalgiris” šį rudenį atverčia dar vieną savo metraščio puslapį. Koks jis bus? Juk šešių dešimtmečių kelyje pasitaikė visko – ir įspūdingų pergalių, ir skaudžių nesėkmių.

Revoliuciją pradėjo V.Bimba

“Žalgirio” istorija – lyg be pertraukos banguojanti jūra: sėkmingus klubo periodus vis keisdavo krizių laikotarpiai. Buvo momentų, kai komanda balansuodavo ant prarajos krašto, tačiau vis dėlto sugebėdavo susitelkti, atsitiesti ir vėl įsiveržti į lyderių gretas.
Nuo pat klubo įkūrimo pradžios 1944 metais tuometiniai žalgiriečiai pradėjo brautis į Sovietų Sąjungos elitą ir iki 1956 metų kelis kartus iškovojo SSRS čempionato medalius.
Po to prasidėjo pirmasis stagnacijos periodas, o dugnas buvo pasiektas 1961-1962 m. sezoną. Su aktyviuoju sportu atsisveikino Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius, Stanislovas Stonkus ir kitos to meto žvaigždės, komandai iškilo grėsmė iškristi iš SSRS aukščiausiosios lygos, dėl išlikimo joje teko žaisti paguodos turnyre.
1962-ųjų vasarą “Žalgiryje” prasidėjo trenerio Vytauto Bimbos – žmogaus, atgaivinusio “Žalgirį”, o netrukus ir krepšininko Modesto Paulausko – era.
Nors V.Bimba, surinkęs į komandą 17-20 metų žaidėjus, sulaukdavo kolegų užuojautos, kad “vargelį užsikrovė ant savo pečių”, vis dėlto, laikui bėgant, jauna komanda brendo ir 1971-aisiais, po 15 metų pertraukos, “Žalgiris” vėl iškovojo SSRS čempionato bronzos medalius. Komandai trūko aukštaūgių, o vienintelis garsus žaidėjas buvo M.Paulauskas.
“Vytautas Bimba pradėjo “Žalgirio” revoliuciją”, – teigė “Kauno dienai” M.Paulauskas.

Pagelbėjo ir kaimynams

Tų laikų “Žalgirio” herojus M.Paulauskas prisiminė, jog didžiausias nusivylimas apimdavo tada, kai teisėjai per rungtynes atlikdavo savo juodą darbą. Pasak jo, ne kartą rungtynių baigtis buvo išspręsta ne aikštėje, o už jos ribų.
“Tais laikais, nuo 1962-ųjų iki 1976-ųjų, pergalės mūsų nelepino, SSRS čempionatuose būdavome vidutiniokai.
Tik 1971 ir 1973 metais mums pavyko iškovoti medalius. Dar dabar prisimenu, kai nugalėjome Kijeve tuo metu labai stiprų “Strojitel” ir užsitikrinome bronzos medalius. Tuo metu ir tokios spalvos medaliai buvo didelis laimėjimas, mes buvome labai laimingi.
Dar kartą medalius mums pavyko iškovoti po dvejų metų”, – pasakojo olimpinis ir pasaulio čempionas M.Paulauskas.
1973 metais Minske vykusio paskutinio turo metu žalgiriečiai medalius užsitikrino nugalėję CSKA klubą ir paskutinėse rungtynėse padėjo estams.
“Atidavėme pergalę “Kalev”, – prisiminė daugiau kaip 30 metų senumo įvykius M.Paulauskas. – Mums ji nieko nebereiškė, o estams buvo labai reikalinga, kad netektų kovoti dėl išlikimo aukščiausiojoje lygoje”.

Komandą prikėlė V.Garastas

Dar vienas nuopuolis “Žalgirio” laukė 1978-1979 m. sezoną, kai komandą paliko po V.Bimbos keletą metų ją treniravęs S.Butautas, o ekipą varžyboms ėmėsi rengti A.Rakauskas.
“Nežinau, kodėl išėjo S.Butautas, tik numanau, kad ne visiems patiko jo principingumas, tiesumas. Mūsų komandai nesisekė ir, kaip dažnai tokiais atvejais būna, prasidėjo nesutarimai, barniai. Pasklido kalbos, kad kai kurie krepšininkai boikuotuoja A.Rakauską. “Žalgirio” padėtis tapo katastrofiška”, – apie to meto situaciją savo prisiminimų knygoje “Krepšinio aistrų sūkury” rašė buvęs ilgametis komandos lyderis Sergejus Jovaiša.
Tuomet žalgiriečiai turėjo kovoti paguodos turnyre, kad neiškristų iš SSRS aukščiausiosios lygos. Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, bet šiame turnyre “Žalgiriui” vėl vadovavo S.Butautas. Tiesa, tuo metu įvykius Sporto halėje stebėjo ir Vladas Garastas – jis jau buvo sutikęs nuo kito sezono pradžios treniruoti “Žalgirį”.
“Garastas pasiūlė daug naujovių treniruotėse. Kitaip klostėsi trenerių ir žaidėjų santykiai. Vienas pagrindinių Garasto nuopelnų yra būtent tas, kas jis puikiai valdė komandos narius – visus be išimties. Jis įsiklausydavo į žaidėjų nuomonę. Suklydęs visada pripažindavo savo klaidą. Visa tai, ką mes sugebėjome vėliau pasiekti devintajame dešimtmetyje, iš tiesų yra didžiausias mūsų trenerio nuopelnas”, – savo knygoje “Gimęs Laisvės alėjoje” tvirtino kitas legendinis žalgirietis Valdemaras Chomičius.
V.Garastui pradėjus treniruoti “Žalgirį”, komanda jau 1980 m. – po 29-erių metų pertraukos – tapo SSRS vicečempione. 1981 m. ekipoje debiutavo Arvydas Sabonis.

A.Sabonis užstojo draugą

“Pirma skaudi nesėkmė mus ištiko 1984 metais, kai neiškovojome SSRS čempionato aukso medalių, nors visi iš anksto mus vadino čempionais.
Tačiau tuo metu neturėjome superfinalų patirties, kuriuos sugalvojo Aleksandras Gomelskis, kai mes pradėjome atkakliai priešintis CSKA. Ne paslaptis, kad ir teisėjai atitinkamai dirbo – už paramą CSKA klubui jie įgydavo galimybę teisėjauti Europos ir pasaulio čempionatuose”, – pasakojo V.Garastas, pradėjęs naują “Žalgirio” pergalių laikotarpį.
Vis dėlto 1985, 1986 ir 1987 m. CSKA, A.Gomelskis ir jo klerkai buvo paguldyti ant menčių.
“Be darbo liko šventiškai išsipustęs karinis orkestras, garsiai repetavęs saviškių garbei sukurtą naują dainą. Maskvos krepšininkų žmonos ėjo iš rūmų slėpdamos už nugarų neįteiktas gėles, kaip kad anksčiau mūsiškės”, – prisiminė S.Jovaiša 1987 m. superfinalo atomazgą.
Metai, kai “Žalgiryje” žaidė Sabas, yra ryškiausieji per visą 60 metų klubo istoriją. Su jo vardu siejamos iki šiol didžiausios “Žalgirio” pergalės ir kad ir kaip būtų keista, kai kurie pralaimėjimai.
Vienas tokių buvo patirtas 1986-ųjų Europos čempionų taurės turnyro finale Budapešte, kai po atkaklios kovos pralaimėta Zagrebo “Cibonai”. A.Sabonis rungtynių nebaigė: 32-ąją minutę, užstojęs savo komandos draugą Gintarą Krapiką, buvo diskvalifikuotas. Beje, iki šiol ginčijamasi, ar A.Sabonis stuktelėjo Mihovilui Nakičiui, ar šis meistriškai suvaidino.
“Emocijos tada liejosi per kraštus. Labai nedaug trūko, kad būtume pradėję muštis – komanda prieš komandą”, – dalijosi įspūdžiais V.Chomičius.
“Ne tokie pasyvūs liudytojai turėjo būti teisėjai, jiems reikėjo daryti tvarką, neleisti ginčui peraugti į muštynes. Jie puikiai matė, kaip M.Nakičius smogė G.Krapikui į veidą, teisėjai graikas ir italas Jugoslavijos krepšininką už nesportinį elgesį turėjo iš karto nubausti, bet jie to nepadarė”, – viename interviu yra sakęs V.Garastas.

Jugų ašaros Argentinoje

Vis dėlto saldžios revanšo valandos nereikėjo ilgai laukti. Kita akistata su “Cibona” įvyko tų pačių metų rudenį Argentinoje, tarpkontinentinės V.Džonso taurės turnyro pusfinalyje.
Žalgiriečių pyktį didino ne tik arogantiškas “Cibona” žaidėjų elgesys šio turnyro metu, bet ir nesvetingas sutikimas, kai kauniečiams net nebuvo suteikta nakvynė. Negana to, 15-ąją mačo su jugais minutę atsinaujino A.Sabonio Achilo sausgyslės trauma. Tačiau ir tai tik dar labiau pakurstė “Žalgirio” vyrų ambicijas. “Cibona” buvo nušluota – 104:77.
“Mes žaidėme tarsi gimtojoje Kauno halėje. Visi žiūrovai palaikė mus. Tai buvo mūsų kerštas. Tikras lietuviškas kerštas. Po finalinės sirenos daugelis “Cibona” krepšininkų verkė kaip vaikai”, – pasakojo V.Chomičius.
Žalgiriečių kapitonui, kaip ir visai komandai, giliai įstrigo sutikimas Kaune.
“Kai mes, pavargę po kelionės, apduję nuo sėkmės, nusileidome Aleksoto oro uoste, atsivėręs reginys mus pritrenkė. Pamatėme žmonių jūrą. Atrodė, jog visas Kaunas susirinko tą ankstų rytą – buvo maždaug ketvirta valanda. Mes, žinoma, tikėjomės, kad žmonių ateis, bet kad jų bus tiek daug… Dėl tokių akimirkų verta žaisti krepšinį”, – rašė V.Chomičius.

Istorinis tritaškis

Antrasis “Žalgirio” stagnacijos laikotarpis pasidėjo po nepriklausomybės atkūrimo. Šiek tiek anksčiau į užsienio komandas išvyko visi ekipos lyderiai – A.Sabonis, R.Kurtinaitis, V.Chomičius, S.Jovaiša, su klubu atsisveikino ir treneris V.Garastas.
Išskyrus pergales Lietuvos čempionate, “Profbasket” lygoje ir žalgiriečių medalius, iškovotus su rinktine Barselonos olimpiadoje, blankokas laikotarpis tęsėsi beveik iki dešimtmečio vidurio. Vieną rudenį buvo netgi neaišku, ar komanda išvis pradės sezoną, tačiau, A.Saboniui pasirūpinus ir į klubo darbą įsitraukus naujiems rėmėjams, “Žalgiris” vėl pakėlė galvą.
Nuo 1994 metų rugpjūčio prie ekipos vairo stojo Jonas Kazlauskas.
Žingsnis po žingsnio naujos kartos komanda pradėjo kopti aukštyn. Ekipą papildė legionieriai. Vienas jų – amerikietis Enisas Votlis – 1998 m. per Europos taurės turnyro aštuntfinalio rungtynes su Bursos “Tofas” (Turkija) pataikė istorinį tritaškį, kuris atvėrė duris į ketvirtfinalį. Po to ir prestižiškiausios Senojo kontinento klubų varžybos – Eurolyga – tapo ranka pasiekiamos.
Pirmoji ryški šių laikų “Žalgirio” pergalė siejama ne tik su Lietuvoje išaugusiais Sauliumi Štombergu, Tomu Masiuliu, Tauru Stumbriu, Eurelijumi Žukausku, Dariumi Maskoliūnu, Mindaugu Žukausku, Kęstučiu Šeštoku ir kitais, bet ir – o, likimo ironija! – su kroatu Franjo Arapovičiumi, buvusiu “Cibona” vidurio puolėju, 1986 m. Budapešte įnirtingai kovojusiu prieš žalgiriečius, o 1998 m. padėjusiu jiems parvežti iš Belgrado į Kauną Europos taurę…
Dar po metų Eurolygos debiutantams Miunchene jau plojo visa Europa. Padedami Tajaus Ednio, Entonio Buvio ir Iržio Zideko, žalgiriečiai iškovojo garbingiausią Europos trofėjų – Sidabrinį krepšį. Naudingiausiu žaidėju išrinktas T.Ednis tuomet pasakė: “Naudingiausia – visa mūsų komanda”.
O dažniausiai santūrus Jonas Kazlauskas ekrane uždainavo tuo metu populiarią grupės “L+” dainą “Ar tu ją matei?”

Per žingsnį nuo Finalo ketverto

Tačiau po šlovingų metų “Žalgirį” vėl ištiko krizė.
Kai 2000 m. komanda nelaimėjo net LKL čempionato, iš jos pasitraukė J.Kazlauskas. Dar prastesni buvo 2002-ieji, kai komandai vadovavo Algirdas Brazys. Tuomet “Žalgiris” nepateko į Eurolygos turnyro antrąjį etapą, vėl pralaimėjo LKL čempionato finale.
Jau Antano Sireikos laikų skambiausios pergalės ir skaudžiausi pralaimėjimai siejami su vienu vardu – Tel Avivo “Maccabi” (Izraelis).
2003 metų Eurolygos TOP-16 turnyre Kaune “Žalgiris” pirmą kartą nugalėjo būsimąjį Eurolygos čempioną ir netrukus buvo vos per žingsnį nuo dar vieno tikslo – Finalo ketverto. Vėl viską, kaip kad 1998 m. Kauno halėje, lėmė tritaškis, tik šį kartą – Tel Avive ir, deja, į “Žalgirio” krepšį…
Prieš pusantrų metų patirta nesėkmė iki šiol skaudžiai gyva visų “Žalgirio” gerbėjų ir jos liudytojais buvusių žalgiriečių atmintyje.