Krepšinio legendos varžovu liko tik laikas, „Kauno diena“ 0

Dovilė KAMARAUSKIENĖ,
Romas PODERYS

Arvydui Saboniui rytoj sukaks 40 metų

Arvydui Saboniui sugrįžus į Kauno “Žalgirį”, per praėjusį sezoną niekas jo, daugiau nei dvidešimt metų paskyrusio krepšiniui, nė karto nepavadino veteranu – nei Lietuvoje, nei užsienyje.
Visi matė, kad 39-erių metų vidurio puolėjas savo žaidimu yra jaunesnis už visas šių dienų žvaigždeles.
“Kol kas nieko tikslaus pasakyti negaliu. Žaisti noriu, tačiau šiuo metu neleidžia sveikata. Galima operuotis, bet neaišku, ar tai padės. Laikas parodys, ar dar galėsiu grįžti į aikštelę”, – 40-ojo gimtadienio išvakarėse tvirtino legendinis krepšininkas.
O jo buvę bendražygiai sako nenustebsią, jei Sabas vėl nuspręs rungtyniauti, nes pasaulio krepšinio legenda vadinamas žalgirietis jau ne kartą yra sugriovęs net liūdniausias prognozes.

Parklupdė Europą

Visi auksinių “Žalgirio” laikų didvyriai ilgai žaidė krepšinį.
Valdemaras Chomičius – iki 40-ies, Rimas Kurtinaitis – iki 39-erių, Sergejus Jovaiša – beveik iki 38-erių. A.Sabonis dar neatsisakė minties į aikštę išbėgti būdamas keturiasdešimties.
Tačiau tik vienintelis Arvydas, sulaukęs 39 metų, dar sugebėjo parklupdyti Europą po savo kojomis ir tapti 2004 metų naudingiausiu Eurolygos žaidėju.
Su didžiuoju sportu gerokai anksčiau atsisveikino A.Sabonio bendraamžis bei buvęs partneris Lietuvos rinktinėje Šarūnas Marčiulionis, geras draugas iš anuometinės SSRS rinktinės Valerijus Tichonenka, taip pat daugybė netgi jaunesnių krepšininkų Europoje ir JAV.
“Ne be reikalo Sabonis yra vadinamas 20-ojo amžiaus krepšinio stebuklu. Jis Lietuvą išgarsino visame pasaulyje”, – tvirtino buvęs A.Sabonio treneris Vladas Garastas.
S.Jovaiša, šiandien švenčiantis savo 50 metų jubiliejų, teigė: “Negirdėta, kad beveik 40-ies sulaukęs krepšininkas būtų geriausias Europoje. Sabonio talentas yra beribis. Jis – krepšinio vunderkindas, dosniai apdovanotas gamtos. Su fizine branda jis įgijo ir pakankamai išminties. Arvydas gali imtis bet ko ir jam seksis visose srityse”.

Žodį ištesėjo

“Jeigu Arvydas dar sugrįš, jis bus toks pats, kaip visada. Jis nemoka blogai žaisti. Jis visą laiką buvo geriausias. Tikiu, kad Sabas toks pats gali būti ir dar po penkerių metų. Jam patinka pats procesas ir amžius jam nieko nereiškia”, – sakė V.Chomičius.
“Žmogui labai svarbu motyvacija. Jeigu Arvydas turi tikslą grįžti į aikštę, jis grįš. Prisimenu 1988 metus, kai laimėjome olimpinį auksą. Po to mėnesį neradau sau vietos, nes viską, ko siekiau, jau buvau pasiekęs. Žaisti SSRS čempionate ar Lietuvoje man nebuvo motyvacijos. Bet vėliau gyvenimo užduotys pasikeitė ir viskas stojo į savo vietas.
O Arvydo motyvacija žaisti “Žalgiryje” visada buvo labai stipri. Išvažiuodami į užsienį, per palydas Sporto halėje, mes abu pažadėjome, kad grįšime bent vieną sezoną sužaisti “Žalgiryje”. Pažadus abu ištesėjome. Aš 1996 metais grįžau į “Žalgirį”, Arvydas – praėjusį sezoną.
Ar dabar jis dar turi motyvą, kuris jį verstų grįžti, nežinau, niekada jo to neklausiau. Manau, pagal pajėgumą dar 10 metų Europoje už jį geresnių nebūtų, tik ar jam pačiam to reikia?” – svarstė R.Kurtinaitis.

Stipriausias noras – žaisti

Buvęs dar vienas auksinio “Žalgirio” žaidėjas, dabar – ir šios komandos treneris asistentas Gintaras Krapikas teigė visai nesistebėsiąs, jeigu A.Sabonis sugrįš į aikštę: “Aš tikiuosi, kad jis dar žais, jeigu tik nepablogės jo kojų kelių būklė.
Arvydas turi visko daugiau nei kiti žmonės: jo talentas yra išskirtinis, jo ūgis – didesnis nei kitų, jo galimybės – platesnės, sporto karjera – ilgesnė. Jam niekas netinka, kas telpa į žodį “normalu”, todėl jis po sunkių traumų sugebėjo sugrįžti į aikštę ir žaidžia iki šiol. Nebus joks stebuklas, jeigu dar kartą sugrįš”.
“Kai Saboniui antrą kartą trūko Achilo sausgyslė, ieškojome analogų pasaulyje. Radome tik du, kurie po tokios traumos sugrįžo į didįjį sportą. Sabonis buvo trečias.
Jam labai padėjo racionalumas aikštėje, geras krepšinio supratimas, jis darė tik tai, kas yra reikalinga, o tai irgi gerokai pratęsė jo ilgaamžiškumą sporte. Tie, kurie žaidžia pagal principą “jėgos yra, proto nereikia”, didžiajame krepšinyje išlieka trumpiau nei tie, kurie yra techniškesni, koks ir yra Sabonis.
Arvydo noras žaisti, padėti komandai, klubui, Lietuvai jį visą laiką stimuliavo. Tai yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl jis taip ilgai žaidžia, nors jau daugelį metų skausmas yra tapęs jo gyvenimo norma”, – kalbėjo V.Garastas.

Negalvoja apie didvyriškumą

A.Sabonį šiuo metu galima drąsiai vadinti tikriausiai paskutiniu ilgaamžiškumo aukščiausio lygio krepšinyje mohikanu. Lietuvis yra viena ryškiausių asmenybių greta tokių ne vieną dešimtmetį pasaulio aikštelėse kovojusių žvaigždžių kaip Karimas Abdul Džabaras, Robertas Perišas, Oskaras Šmitas, Endriu Geizas, Karlas Melounas.
“Žalgirio” fizinio parengimo treneris Aleksandras Kosauskas pripažino, kad kito tokio tiek iškentėjusio, bet taip ilgai nepalikusio krepšinio aikštės žaidėjo turbūt nėra.
“Kai Arvydas patyrė sunkią traumą antrą kartą, svarstyta, ar apskritai jis dar kada nors išbėgs į aikštę. Tačiau tai, kad Sabonis taip ilgai žaidė ir dar ketina žaisti – nėra joks stebuklas. Jis tai daro todėl, kad be galo myli krepšinį ir nori būti su draugais krepšininkais. Jis nė už ką nepripažintų, kad daro kažką didvyriška – tiesiog jam krepšinis teikia malonumą. Be to, Arvydo visą laiką reikėjo ir dabar reikia daugybei komandų.
Labai svarbu sportininko noras, motyvacija. Arvydas tą motyvaciją dar turi, nes jis nori būti krepšinio dalimi”, – sakė A.Kosauskas, padėjęs atsistoti A.Saboniui ant kojų po antrojo Achilo sausgyslių plyšimo.
Traumos suteikė patirties ir išminties S.Jovaiša iš krepšinio pasitraukė būdamas beveik 38 metų, po Barselonos olimpiados, pajautęs, kad jo laikas jau baigėsi. Tačiau jis įsitikinęs, kad A.Sabonio laikas dar nesibaigė.
“Traumos Arvydo daug ko išmokė. Pirmiausia, jis išmoko saugoti save, galbūt atsisakyti kai kurių neigiamų dalykų, o tai, pasitelkus išmintį, jam ir padėjo krepšinio aukštybėse išsilaikyti iki šių dienų. Jeigu jis nebūtų patyręs traumų, būtų anksčiau išvažiavęs į NBA ir, neabejoju, būtų buvęs geriausiais tarp profesionalų. Bet galbūt jo organizmas būtų greičiau susidėvėjęs? Fizinės negalios privertė jį labiau saugotis, mylėti save, pasitaupyti lemiamoms kovoms”, – svarstė S.Jovaiša.
“Manau, Sabas dar galėtų ir iki 50-ies žaisti kartu su sūnum, – šmaikštavo R.Kurtinaitis. – Bet iš tiesų prieš 20 metų niekas nebūtų patikėjęs, kad po dviejų sunkių operacijų jis ne tik žais, bet dar ir taip ilgai. Arvydas “pražaidė” mus visus”.
R.Kurtinaitis žino, ką reiškia žaisti krepšinį 39-erių – tokio amžiaus jis atstovavo Kijevo “Kiev” klubui NEBL čempionate ir po vienerių rungtynių dar buvo pripažintas geriausiu savaitės NEBL žaidėju.
Jei A.Sabonis dar grįžtų į didįjį krepšinį, už jį vyresnių vidurio puolėjų nei Europoje, nei už Atlanto nerastume. Jaunesnių, žemesnių, 38-erių sulaukusių yra: pavyzdžiui, kolumbietis Alvaras Teheranas (ūgis 212 cm), slovėnas Miletas Lisica (206 cm), venesuelietis Karlas Herera (206 cm).
Kitose pozicijose yra išimčių. Šiemet pavasarį Bulgarijos čempionate rungtyniavo 42 metų gynėjas Georgis Mladenovas, tačiau iškovotais titulais šis žaidėjas nė iš tolo neprilygsta lietuviui.

Nežvairavo į alaus bokalą

Kalbėdamas apie auksinio “Žalgirio” branduolio ilgaamžiškumą, V.Chomičius teigė, kad jie mokėjo viską suderinti – ir sportą, ir linksmybes: “Mes buvome išmokyti kovoti už būvį. Todėl žinojome, kaip elgtis. Aš būčiau galėjęs dar žaisti, bet Permėje pasiūlė trenerio darbą”.
Permės “Ural-Great” trenerio asistentas žaidžiančiuoju treneriu keliuose Lietuvos klubuose dirbo iki 1999 metų. 1997 metais, atstovaudamas “Žemaitijos lokiams”, tuomet 38 metų V.Chomičius tapo LKL čempionato “Žvaigždžių dienos” naudingiausiuoju žaidėju.
“Mes pranašavome, jog ilgiausiai žais Chomičius, nes jis visada laikėsi režimo, daugiau už kitus treniravosi, buvo sportiškiausias. Pagal to meto vertinimus, jis buvo profesionaliausias sporto atžvilgiu, – prisiminė R.Kurtinaitis. – Mes su Arvydu galėdavome sau leisti ir alaus išgerti, o Chomičius buvo rimtesnis, alkoholio visai nevartojo. Bet štai kokie gyvenimo paradoksai – mes su Sabu, į gyvenimą kai kada žiūrėdami nevisai sportiškai, ilgaamžiškumo atžvilgiu nenusileidome Valdui, aukščiausiojo lygio varžybose jis baigė žaisti anksčiau už mus.
S.Jovaiša pagal savo kūno sudėjimą būtų galėjęs žaisti net iki 60 metų. Jis beveik nesuprakaitavęs sugebėdavo į CSKA krepšį įmesti 25 taškus, perimti 8 kamuolius, atkovoti 13, nes daugiau žaisdavo galva nei kojomis. Jie su Saboniu šiuo atžvilgiu labai panašūs, nedarydavo aikštėje to, ko nereikia. O mes su Chomičiumi sukdavome vieną ratą po kito”, – vaizdingai pasakojo R.Kurtinaitis.

Paisė režimo

A.Saboniui pasaulinę šlovę atnešusi karjera lėmė ir sunkių išbandymų. Kodėl jis, kęsdamas kojų skausmus, taip ilgai žaidė ir vis dar galvoja apie sugrįžimą į aikštę?
“Ilgaamžiškumas sporte yra labai individualus dalykas. Aš 1986 metais mečiau visus savo “bajeriukus” – rūkymą, alkoholį, nes atsirado sveikatos problemų. Man šis apsisprendimas ir padėjo ilgai išsilaikyti sporte. Manau, Arvydas, žaisdamas Portlende, taip pat buvo priverstas paisyti režimo, nes kitaip būtų sunku išlaikyti didžiulius NBA krūvius ir žaisti iki 40-ies.
Prisimenu laikus, kai abu atstovavome Madrido “Real” klubui. Treneriu tuomet tapo Želkas Obradovičius. Jis niekada nevarydavo mūsų miegoti 11 valandą vakaro, netikrindavo mūsų naktimis, bet rytais padarydavo tokią stiprią treniruotę, kad iš vakaro mums nieko nesinorėdavo – žinodavome, koks pragaras mūsų laukia ryte.
Kartą pasiūliau Arvydui vakare išgerti bokalą alaus, tai jis net užriko: “Tu ką, išprotėjai? Rytoj ryte tas despotas taip prigriebs, kad numirsi”. Nemanau, kad toks profesionalus Arvydo požiūris galėjo pasikeisti žaidžiant NBA.
Mes tais laikais, kad ir kokie buvome, niekada nesugalvodavome, kaip kad dabartiniai žaidėjai, pažeidę sportinį režimą, kitą rytą treniruotėje aiškinti, kad kažką skauda. Jeigu vakare išgerdavome alaus, kitą rytą stengdavomės dvigubai atidirbti”.
R.Kurtinaitis pažadėjo: “Miręs ar gyvas, bet gruodžio 19 dieną atlėksiu į Arvydo gimtadienį”.

Sunkus kelias užgrūdino

“Mes kartu žaidėme, dabar aš tapau treneriu, o jis dar tebežaidžia. Nežinau, ar jis mane vertina kaip trenerį, bet man, kaip turbūt ir kiekvienam specialistui, su juo dirbti yra labai lengva.
Arvydas niekada nepašieps, nerodys nepagarbos. Jis turbūt galėtų treneriams rodyti savo nepasitenkinimą, tačiau jis visus trenerius, kurių komandose žaidė, gerbia, o jeigu širdyje jis ir kitaip galvoja, niekada to neparodo”, – kalbėjo G.Krapikas.
Į “Žalgirį” A.Sabonį pakvietė V.Garastas. Treneris prisimena 16-metį 209 cm ūgio liekną jaunuolį, kuris jau tuomet išsiskyrė mąstymu, gerais judesiais, geru metimu.
“Mačiau, kad auga žvaigždė. Tik jam reikėjo įsitvirtinti tarp vyrų, todėl iškart drąsiai leidau jį žaisti vidurio puolėju, kad jis grūdintųsi. Žaisti jam buvo būtina sąlyga. Per dvejus metus jis padarė milžinišką pažangą, 18-os tapo pasaulio čempionu.
Jis nuėjo labai sunkų kelią, ištvėrė kai kada net chuliganiškus varžovų veiksmus SSRS čempionate, tačiau užsigrūdinęs tapo labai tvirtu žaidėju ir toks yra iki šiol”, – prisiminė V.Garastas, tų laikų krepšininkų vadintas “tėvu”.