Į aikštę grįžęs M. Pocius: „Buvau labai pasiilgęs krepšinio“ 0

Justinas Petravičius, jaunasis Kauno „Žalgirio“ žurnalistas

Mėnesį be krepšinio praleidęs Martynas Pocius savaitgalį sugrįžo į aikštę. Dėl lūžusio dešinės plaštakos kaulo žalgirietis negalėjo rungtyniauti „Top 16“ etapo pradžioje, bet sekmadienį jau žaidė LKL dvikovoje su Prienų „TonyBet“ komanda.

– Martynai, koks jausmas po traumos grįžti į aikštelę. Ar dar jautėsi traumos pasekmės?
– Viskas buvo gerai. Žinoma, po mėnesio pertraukos žaisti buvo sunkoka, šiek tiek nejaučiau žaidimo ritmo. Bet buvo smagu išbėgti į aikštelę, pajusti kamuolį savo rankose. Buvau labai pasiilgęs krepšinio.

– Žalgiriečių žaidimas su Tel Avivo „Maccabi“ buvo visai kitoks nei „Top 16“ etapo starte. Ar galima teigti, kad šiuo metu komandos kreivė kyla aukštyn?
– Iš tiesų – nežinau. Tikiuosi. Su „Maccabi“ galėjome laimėti, gaila, kad nepasisekė. Savaitgalį įveikėme Prienų ekipą. Vėlgi, buvo duobių, bet tikiuosi, kad po truputį mūsų žaidimas eina geryn.

– Kokia atmosfera pastaruoju metu tvyro komandoje?
– Atmosfera komandoje yra gera – vyrauja darbinės nuotaikos, visi pasirengę tolimesnėms kovoms. Dirbame treniruotėse, stengiamės ir viskas eina gera linkme.

– Šį sezoną pasikeitė Žalgirio treneris. Kaip vertinate tik pradedantį vyr. trenerio karjerą Saulių Štombergą?
– Treneris turi daug perspektyvų, jis dar pakankamai jaunas, tai dar tik pradžia jo karjeroje. Bet startas – neblogas.

– Šia vasarą teko dirbti su Jonu Kazlausku. Kuo jis išsiskyrė iš kitų trenerių, pas kuriuos jums teko treniruotis?
– Galima teigti, kad krepšinio psichologija labai skiriasi nuo anksčiau rinktinėje dirbusio Kęstučio Kemzūros. Jis yra visiškai kitoks treneris, kitokio tipo. Bet prisiminimai yra tik geri, o rezultatai kalba patys už save. Nuėjome iki finalo, ko, galbūt, niekas nesitikėjo, todėl manau, kad gerai atlikome darbą.

– Kalbant apie „Žalgirio“ jaunimą, konkrečiai Tomą Dimšą, jo žaidimo stilius yra labai panašus į jūsų. Ką jūs manote apie šį devyniolikmetį?
– Man Tomas labai didelį įspūdį paliko vasarą, kai jis žaidė jaunimo rinktinėje. Tiesiog prieš tai nelabai buvau matęs, kaip jis žaidžia. Manau, kad jis labai talentingas, darbštus, atletiškas, greitai bėga ir turi puikų prasiveržimą. Aš manau, kad ateityje jis gali pasiekti labai daug.

– O pats, kaip galėtumėte apibūdinti savo pirmuosius sezonus „Žalgiryje“?
– Manau, tai buvo puiki profesionalaus krepšinio karjeros pradžia. Labai džiaugiuosi, kad grįžus iš JAV man suteikė galimybę rungtyniauti „Žalgiryje“. Gavau galimybę pasireikšti, sulaukiau trenerių pasitikėjimo, gavau nemažai žaidimo laiko, o to labai reikėjo siekiant įgauti pasitikėjimo savimi po žaidimo „Duke“ universitete, kai ten ne tiek daug žaidžiau.

– Po itin sėkmingų sezonų „Žalgiryje“ išvažiavote žaisti į Madrido „Real“. Kokie esminiai skirtumai žaidžiant svetur?
– Labai sunku vertinti. Žaidžiant užsienyje yra didesnė kova už būvį. Ten esi legionierius ir į tave yra žiūrima kaip į legionierių, iš tavęs daugiau tikisi ir nori. Lygiai taip pat kaip čia – iš legionierių tikimės daugiau. Todėl žaidžiant svetur jaučiasi didesnė įtampa ir, tiesiog, reikalaujama daugiau.

– Kaip gyvenimas Kaune? Šalčiai negąsdina po dviejų šiltų žiemų Madride?
– Ne (juokiasi). Juk čia namai, ne pirma žiema čia.